.
.
.
.
Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę.
RB 4,21
Daugelio krikščionių religinėje sąmonėje Kristaus laukimo ir gimimo minėjimas išlikęs. Šį supratimą formavo ir iki šiol tebeformuoja bei palaiko Bažnyčios tradicija dėka liturginių švenčių ir liturginių metų laikų, tam tikra prasme nešančių savyje amžinybės atspindžius. Tačiau šiandien regimas tylus (o kartais ir triukšmingas) atsitraukimas ir netgi šiurkštus atstūmimas bažnytinės visumos, kuri daugybę šimtmečių palaikė gyvą laukimo viltį, maža to, leido šia viltimi gyventi. Kažkoks tradicinis Kristaus laukimo minėjimas dar išlikęs, bet vis mažiau tikima, kad šis laukimas tikrai ir gyvai gali būti išgyvenamas Bažnyčios viduje. O šis netikėjimas savo ruožtu gimdo abejones ir pačia eschatologinio laukimo tikrove. Todėl kyla klausimas: ar vis tik dar verta laukti Kristaus atėjimo Bažnyčios erdvėje, kurios tarnai yra netobuli ir netgi atstumiantys, erdvėje, kuri, regis, neduoda nieko konkretaus ir yra nebeveiksminga ?
Grigalinis choralas, nepakeičiamas katalikiškosios liturginės maldos įrankis, yra pirmojo krikščionijos tūkstantmečio ir dar nepasidalijusios Bažnyčios neįkainojamos vertės turtas. Savo derme šis giedojimas yra artimas daugelio pasaulio tautų archajiškoms liaudies muzikos tradicijoms. Jis yra tarsi išeities taškas, iš kurio kyla visos vakarietiškosios muzikos raida. Dvasiniu požiūriu, tai giesmės, kurios įtvirtina sieloje ramybę. Savo struktūra jos yra glaudžiai susijusios su psalmėmis ir kitais išverstais į lotynų kalbą bibliniais tekstais, kurie naudojami kasdien šv. Mišių liturgijoje ir Opus Dei, (dieviškojoje darbuotėje), t. y. septyniose dienos ir nakties liturginėse valandose.
Krikščioniškoji liturgija pagal Bažnyčias įgavo įvairias formas. Šios įvairovės priežastis, bent pradžioje, nebuvo kalba ar dogmatinės formuluotės. Įvairios liturgijos yra švenčiamos ta pačia kalba, ir kita vertus, ta pati liturgija gali būti praktikuojama katalikų ir atsiskyrusių krikščionių. Skirtumas kilo, bent pradžioje, dėl geografinių priežasčių. Todėl reikia pradėti nuo dviejų didžiųjų antikinio krikščioniško pasaulio atskyrimų – Rytų ir Vakarų.
Švenčiamas Eucharistijos slėpinys siekia pašlovinti Tėvą ir išgelbėti pasaulį, nes šis slėpinys gimdo gyvą ir augančią mistinio Kristaus Kūno, kuris yra Bažnyčia, vienybę. Ši vienybė randasi tada, kai tikintieji priima eucharistinį Kristaus Kūną. Veiksmas, kuriuo krikščionis dalyvauja Eucharistijoje yra Kristaus Kūno – sakramentinės komunijos – priėmimas. Sakramentinė komunija išsipildo dvasinėje komunijoje, kuri yra vidinis asmens perkeitimas. Kartu žmogaus įrikiavimas į Kristų per krikštą tampa atnaujintas ir sustiprintas (plg. Jonas-Paulius II, Ecclesia de Eucharistia nr. 22). Todėl ryšys tarp sakramentinės komunijos (priėmimas eucharistinio Kristaus Kūno) ir dvasinės komunijos (dalintis pačiu prisikėlusio Kristaus gyvenimu) yra itin gilus. Abi komunijos dimensijos yra du aspektai, tačiau priklauso tai pačiai tikrovei.
Pirmoji šio straipsnio dalis pristatė liturgijos istoriją nuo krikščionybės pradžios iki Tridento Susirinimo. Šioje dalyje pažvelgsime į istoriją nuo Tridento Susirinkimo iki Vatikano II Susirinimo.
NUO TRIDENTO SUSIRINKIMO IKI VATIKANO II SUSIRINKIMO
Lotyniškoji liturgija istorijos požiūriu, per keturis prabėgusius amžius nuo Tridento Susirinkimo gali būti padalinta į tris periodus. Pradžioje ir pabaigoje pusamžis intensyvaus atsinaujinimo (1562-1614 ir 1903-1961); juos atskiria trys pastovūs amžiai, kurių metų liturginės problemos atsistoja į antrą Bažnyčios planą.
Liturgijoje Bažnyčia švenčia vieną mirusio ir prisikėlusio Kristaus slėpinį, Kristaus, kuris teikia mums savo dieviškąjį gyvenimą per tikėjimo sakramentus, ypač per Krikštą ir Eucharistiją. Kaskart, kai švenčiame Viešpaties puotą, dalyvaujame jo Velykose. Tačiau tapdamas žmogumi Kristus pakluso žmogiškai prigimčiai, taigi ir bendravimo tarp žmonių būdui. O žmogaus gyvenimą apibrėžia laikas ir jis gali suvokti Kristaus slėpinio aukštį bei gylį tik išskleisdamas jį laike. Periodinis savaičių ir metų ritmas suformavo mūsų psichologiją. Tad nesistebėkime jį atrasdami krikščioniškame kulte. Bažnyčia kiekvieną sekmadienį švenčia velykinį Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinį.
Liturgijos istorija gali būti dalijama į dvi dalis, atskirtas Tridento Susirinkimo (1545-1563). Prieš šį Susirinkimą, Rytuose ir Vakaruose liturgija vystėsi gana lygiagrečiai. Nuo Tridento Susirinkimo, lotyniškoji liturgija, tiesiogiai pavaldi Šventajam Sostui, patiria reformas, kurios tampa galimos dėl Romos liturgijos unifikavimo ir centralizavimo, maža to – būtinybės. Tuo tarpu, Rytų liturgijos išlieka nepakitusios. Saugomas jų dvasinio paveldo grynumas ir integralumas. Šiame straipsnyje bus trumpai pažvelgta į liturgijos vystymąsi nuo pradžios iki Tridento Susirinkimo.
LITURGIJOS VYSTYMOSI ETAPAI
Liturgijos vystymasis, nuo pradžios iki viduramžių pabaigos apima keturis etapus, kurių ribos yra daugmaž identiškos įvairiuose liturginiuose rituose. Tie keturi etapai yra: 1) Liturginės improvizacijos (I-IV a.) 2) Formuluočių kūrimas (Nuo IV a. vidurio iki VII a. pabaigos). 3) Kompiliacijų periodas (VIII-XII a.) ir 4) Liturginių formuluočių patvirtinimas (XIII-XIV a.).
Ankstesnės šio straipsnio dalys, siekdamos atskleisti liturgijos sąvokos istorinę plėtotę, probėgom parodė kelią, kurį reikėjo nueiti ieškant tikslesnio liturgijos supratimo. Liturgijos sąjūdžio veikla, lydima Mediator Dei enciklikos gairių suintensyvėja prieš Vatikano II Susirinkimą. Susirinkimo liturginė Konstitucija Sacrosanctum Concilium jau yra tarsi sąjūdžio finišas.