.
.
.
.
Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę.
RB 4,21
Mūsų motinos Bažnyčios liturgija ragina leistis į gavėnios kelią, lydimą maldos, susimąstymo, atgailos, pasninko ir kartu vedančio į Kristaus Prisikėlimo slėpinio šventimą, liturginių metų ir visos krikščioniškos egzistencijos šerdį. Trokšdamas suteikti šiai egzistencijai ryžtingesnį impulsą, gavėnios laikas ragina atsigręžti į Kristų ir labiau nei kuris kitas laikas pasako: krikščioniu esama tik juo tampant vis iš naujo, kasdien, nepaliaujamai, sulig Tertulijono žodžiais: „krikščioniu ne gimstama, krikščioniu tampama“.
Sausio 6 dieną Bažnyčia švenčia Trijų Karalių iškilmę, tačiau dera suprasti, kad Karaliai nėra šios šventės tikrasis centras. Tikrąją šios šventės reikšmę geriau nusako graikiškas žodis Epiphaneia, „pasirodymas“. Karalių dėka, pirmą kartą pagonių pasauliui pasirodo Jėzus kaip Mesijas. Todėl ši iškilmė ragina iš esmės švęsti Mesijo pasirodymą pasauliui, Kristaus Mesijo atėjimą į žemę per visus įvykius, kurie paženklino šį pasirodymą. Pagaliau, tai švęsti tikrosios Šviesos atėjimą į pasaulį. Tačiau šis pasirodymas įvyksta per Trijų Karalių liudijimą. Reikšmingi pirmiausia yra patys Karaliai. Tam tikra prasme jie iškalbingai iškelia į paviršių visos žmonijos giluminį troškimą – ieškoti šviesos.
Sunki ir nepagydoma liga, senatvė ir mirtis yra gyvenimo tikrovės, žmogų uždarančios tarsi į narvelį, iš kurio jau nebėra išėjimo. Turbūt yra nedaug žmonių, ramiai ir natūraliai priimančių tokios egzistencinės išeities nebuvimą, kuris nepalieka jokių pilnatviško gyvenimo vilčių.
Ir čia kyla klausimas: kaip tokioje situacijoje išgyventi adventą? Kaip išgyventi šio laiko skelbiamą viltį ir džiaugsmą, jei gyvenimas, atrodo, jau pastatė neperžengiamas kliūtis bet kokiai vilčiai ir bet kokiam tikram gyvenimo džiaugsmui? Atmintin vis sugrįžta vieno ligos stipriai pakirsto senelio atžarus įsitikinimas: O man jau nebėra ko laukti !
Kai kurie nauji religiniai judėjimai teigia, kad Kristus buvo pakabintas ne ant kryžiaus, o ant stulpo.
Be to, pastebi jie, ankstyvosios krikščionybės menas kryžiaus atvaizdą pateikia gana vėlai.
Tokie teiginiai gali kelti sumaištį krikščioniškoje sąmonėje, kurioje jau įaugęs kryžiaus vaizdinys. Trumpai atsakome į tokius tvirtinimus.
Lietuvių kalbos žodžio Velykos etimologija sietina su daugelyje slavų kalbų, išskyrus rusų, naudojamu žodžių junginiu, kurio reikšmė yra didžioji diena/naktis: Великдень (ukrainiečių), Великден (bulgarų), Вялікдзень (baltarusių), Wielkanoc (lenk.), Velikonoce (čekų), Velikanoč (slovėnų).
Europoje daugumoje kalbų Velykos vadinamos žodžiais, kurių etimologinė kilmė siejama su hebrajų k. žodžiu pesach, reiškiančiu izraelitų išėjimo iš Egipto minėjimo šventę pagal Senajį Testamentą, gr. Pascha, (Πάσχα), italų pasqua, isp. pascua, prancūzų pâque, rusų пасха. Hebrajų k. žod. pesach primena „Dievo perėjimą“ (Dievas pereina virš, peršoka, pasigaili, apsaugo), todėl išlaikyti šio žodžio šaknį yra prasmingiau nei jį paversti didžiąją diena ar naktimi.
Didįjį penktadienį Bažnyčia kviečia tikinčiuosius ypatingu būdu išgyventi Kristaus kančią ir mirtį. Šios dienos liturgija jau veriasi Prisikėlimo įvykiui, tačiau ji ypač kelia į paviršių Kristaus totalų atsidavimą, nusižeminimą, sunaikinimą – visus dėmenis, kurie sudaro Atpirkimo slėpinio skausmingąją išorę.
Priekaištai
Kristaus kančios skausmingąsias akimirkas leidžia išgyventi šios dienos Kančios pamaldos, kurių metu yra garbinamas kryžius ir giedamos Jeremijo raudos ar kitos gavėnios giesmės. Monastinėse bendruomenėse giedami vadinamieji „Priekaištai“. Atliekami jausmingomis grigalinio giedojimo melodijomis, jie sudaro stiprų ir intensyvų tikėjimo akto momentą.
Nuodėmių išpažinimas atgailos sakramento metu yra vienas iš būtinų penitento veiksmų. Tai žingsnis, kuris dažnokai kelia didžiausią skausmą. Kartais sunku apnuoginti savo vidų, sunku atidengti save prieš kitą žmogų ir šitaip – Dievo gailestingumui. Todėl dera paklausti: ką išties duoda kaltės išpažinimo aktas per konkrečiai ištartus žodžius?
Mąstydamas apie išpažinimo tikrovę grynai žmogiškame lygmenyje, prancūzų filosofas Ricoeuras pateikia gilias įžvalgas, galinčias paskatinti religinės kalčių išpažinimo dimensijos apmąstymą.
Kryžiaus garbinimo apeiga mane šokiruoja!
Žmogus, išsakęs tokią reakciją, dar priduria: „Kryžių garbiname iškilmingai ir susikaupę, tačiau tai tik kulto objektas, net ne relikvija, vien tik atvaizdas.“