.
.
.
.
Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę.
RB 4,21
2020 m. balandžio 20d.
Mūsų širdyse dar aidi per visą velykinę oktavą giedami žodžiai: „Kristus, mano viltis, prisikėlė!“ (Velykų sekvencija). Iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį visą velykinį laiką skamba raginimas šlovinti: „Aleliuja! Aleliuja!“ Kristus gyvas. Jis yra mūsų viltis, mūsų džiaugsmas, mūsų gyvenimas. Viskas, ką jis paliečia atgimsta, tampa nauja, prisipildo gyvybės. Jėzus yra gyvas ir nori, kad ir mes gyventume amžinai su juo. Jis mūsų niekada nepaliks. Kad ir kiek nuo jo nutoltume, prisikėlęs Jėzus, mus kviečia ir laukia, kad su juo vėl viską pradėtume iš naujo. Kai jaučiamės liūdni, nusiminę, kai mus slegia nuoskaudos, baimė, abejonės, nesėkmės ar brangaus žmogaus praradimas, jis yra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos, aleliuja (plg. Christus vivit, 1–2; Mt 28, 20).
Šie velykiniai popiežiaus Pranciškaus žodžiai tapo tikrove mūsų brangiam ir mylimam tėveliui Hervėjui, kuris pačiame velykų oktavos viduryje, paliko šį ašarų klonį, kad drauge su angelais ir nesuskaitoma šventųjų minia nuo šiol kontempliuotų prisikėlusio Jėzaus veidą.
Nors mūsų tėvelis Hervėjus jau keli metai kantriai nešė naštą ligos, kuri trukdė jam kalbėti, skaityti, vaikščioti, grožėtis, bet žinia, kad Dievas panoro jį pasiimti pas save, per gailestingumo savaitę, būtent šiuo metu, prieš 50 metų, jis davė savo amžinuosius įžadus, buvo netikėta mums visiems. Nežinomi Dievo keliai, tačiau iškeliauti tokiu ypatingu metu į dangiškus Tėvo namus yra tikra Dievo malonė.
Nuo pat Palendrių šv. Benedikto vienuolyno fundacijos pradžios ant mūsų tėvelio pečių užgulė sunki atsakomybės našta: abatas jam pavedė rūpintis vienuolyno statyba, o taip pat paskyrė pirmuoju vienuolyno Prioru, tai yra būti atsakingu už brolių sielas, jų dvasinį vedimą, bendruomenės kūrimą. Dvasinės tėvystės pareiga visuomet yra sunki ir atsakinga, nes reikia būti pasiruošusiu „pralieti“ kraują už tau pavestuosius. Mūsų tėvelis negailėjo nei jėgų, nei sveikatos ir taip po truputėlį „sudegino save“ ant meilės aukuro. Nemažai kitų vienuolinių bendruomenių prašė jo dvasinio vadovavimo, rekolekcijų, asmeninio palydėjimo, patarimų. Jis dovanojo save dosniai, be išskaičiavimų. Jo dvasinės įžvalgos, patarimai, padrąsinimai giliai palietė tuos, su kuriais jam teko susitikti, bendrauti, kuriuos jis lydėjo dvasiniame kelyje. Ne vienas ir ne viena rašo, jog tėvelis Hervėjus buvo ir liko pirmuoju jų dvasios tėvu, o kai kuriems atstojo ir tikrą tėvą. Juk dvasinė tėvystė yra tikra Dievo dovana. Palaiminti tie, kuriuos mūsų tėvelis galėjo palydėti jų gyvenimo kelyje.
Iš tikrųjų, tėvelis Hervėjus, kaip jį apibūdino vienas mūsų bičiulis, buvo universalus žmogus. Su juo buvo galima kalbėtis ne tik apie dvasinius dalykus, bet ir apie architektūrą, meną, ypač dailę. Jis domėjosi ir paprastais dalykais ir nuolat mokėsi naujų.
Tėvelio Hervėjaus gyvenimas šiek tiek primena patriarchą Abraomą. Abraomui teko atlikti itin svarbų darbą – kurti Izraelio tautos namus. Panašiai ir mūsų tėveliui buvo pavesta įkurti Lietuvoje „Viešpaties tarnystės mokyklą“, kurioje būtų meldžiamasi ir tarnaujama Dievui bei broliams. Dievas paprašo tiek vieno tiek kito palikti visa, kas jiems buvo prigimta bei sava, ir eiti į žemę, kurią Dievas pažadėjo parodyti. Palikti gimtąjį kraštą, tėvų namus, artimuosius, pasitraukti iš pasaulio ir gyventi kaip žemės keleivis yra viena iš vienuoliško gyvenimo askezės formų, kurios biblinis archetipas yra Abraomas. Panašiai ir mūsų tėvelis Hervėjus turėjo palikti visa, kas jam buvo sava ir įprasta, kalbą, kultūrą, kraštą, kad galėtų mus vesti į Dievo pažadėtą Palendrių žemę.
Tačiau Abraomo, o taip pat ir mūsų tėvelio santykis su Pažado žeme yra paradoksalus. Jis pažymėtas iškeliavimo ženklu. Viešpats nenori, kad Abraomas toje žemėje įsikurtų. Tai padarys jo palikuonys. Jis turi nuolat klausyti Dievo balso ir eiti Dievo nubrėžtu keliu. Tai dvasinė kelionė, kurios metu jis turi įgyti naują patirtį, eiti kartu su Viešpačiu jo numatytais keliais. Panašiai ir mūsų tėvelis, kuris atidavė visa save, taip pat ir savo sveikatą, kad Lietuvoje būtų įkurti maldos namai, turėjo juos palikti ir toliau eiti Dievo jam skirtu keliu. Jei Abraomui teko eiti su savo vienatiniu ir mylimiausiu sūnumi Izaoku į Morijos kalną, kad ten jį paaukotų, tai mūsų tėvelis turėjo grįžti į Solesmes, kad ten tyliai ir nematomai „sudegtų“ kaip Dievui maloni auka.
Brangūs broliai ir seserys! Šiuo nelengvu visai žmonijai laikotarpiu prašykime Dievo tarno Hervėjaus užtarimo. Jis dovanojo Dievui savo gyvenimą, o dabar, sugrįžęs į tikruosius namus, gali mus užtarti prie Dievo gailestingumo sosto. Prisikėlusysis tešviečia ir mums savo veido šviesa ir tenepalieka tų, kuriuos slegia išbandymai, skausmas ar netektys.
Šv. Kryžiaus išaukštinimo šventė. Homilija.
1.- Bažnyčia šiandien švenčia šlovingojo kryžiaus šventę, dar sakoma Kryžiaus išaukštinimą. Šie apibūdinimai gali stebinti. Nėra savaime aišku, kaip kryžius ir Kristaus mirtis ant kryžiaus gali būti Dievo šlovės apreiškimas. Ir vis tik, liturgijoje su tam tikru bebaimiškumu švenčiame kaip tik tai. Tai kvietimas žvelgti į kryžių su tikėjimu, – į kryžių, kuriame mes atpažįstame ne tik Kristaus kankinimo, bet ir žmonijos išganymo įrankį. Šioje dvasioje, pirmoji eucharistijos malda kalba apie „palaimingąją Kristaus kančią“, kad mus mokytų pamatyti Kristaus kančioje pasirodančią meilę. Šitaip nesiekiama užmiršti Kristaus iškęstas kančias, bet žvelgti į jo didesnę meilę, pasirodančią pačioje jo kančioje
Brangūs broliai ir seserys, artėjame prie Velykų laiko viršūnės – Šventosios Dvasios atėjimo per Sekmines.
Paskutinių trijų sekmadienių ir šiokiadienių evangelinės ištraukos sutvarkytos taip, kad mus rengtų Sekminėms.
Tos ištraukos – tai Kristaus įvairios kalbos mokiniams. Ir šiandien mums pateikiama viena iš tų kalbų, šįkart jau paskutinė ir skirta Tėvui.
Ir todėl galime klausti, kaip ši kalba mus gali rengti Sekminėms? Visas tekstas pdf.
Brangūs broliai ir seserys, mieli draugai, jau trečia savaitė gyvename liturginiame laike, kuris telkia mūsų dėmesį į pamatines mūsų krikščioniško tikėjimo tikroves, būtent kad Jėzus Kristus mirė už mūsų nuodėmes, „kaip skelbė Raštai“ (1 Kor 15, 3), ir trečią dieną prisikėlė, „kaip skelbė Raštai“ (1 Kor 15, 4).
Visuose ką tik girdėtuose bibliniuose skaitiniuose jaučiamos šios tikrovės, ir dėl jų pirmose bendruomenėse regime veikiančią prisikėlusio Viešpaties gyvenimo galią. Sykiu esame raginami tikėti, kad ta pati galia vis dar veikia ir tarp mūsų. Visas tekstas pdf.
V gavėnios sekmadienis (2019 C)
Iz 43, 16–21 / Fil 3, 8–14 / Jn 8, 1–11
Homilija
1. Brangūs broliai ir seserys, pamažu artėjame prie liturginių metų centro, kurį sudaro Velykų tridienis ir penkiasdešimt dienų trunkantis Kristaus prisikėlimo šventimas. Gavėnios laikas, kaip žinome, nustatytas tam, kad tinkamai pasirengtume šiam šventimui, kad parengtume mūsų širdis ir protus Velykų malonei priimti. Toks pasirengimas vyksta mums einant tarsi dykuma. Eidami per ją, trokštame, kad atsinaujintų mums suteikto Krikšto malonės ir gautasis tikėjimas taptų skaidresnis.
III Gavėnios Sekmadienis C 2019
„Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“. „Atsimink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi“. Brangūs broliai ir seserys, šie du posakiai, vienas iš Evangelijos, kitas iš Pradžios knygos, sakiniai, kuriuos pakaitomis ištaria kunigas Pelenų trečiadienį, užbarstydamas pelenų žmonėms ant galvos, ne tik apibrėžia kokia turėtų būti mūsų gavėnios programa, bet ir primena mūsų gyvenimo tikslą ir prasmę.
Mes esame trapūs, silpni, nuodėmių sužeisti. Būdami mirtingi, mes neišvengiamai turėsime numirti.
Brangūs broliai ir seserys, daugiau nei prieš savaitę įžengėme į laiką, kuris yra itin svarbus katechumenams. Jie keliauja į Velykų šventes, trokšdami priimti įkrikščioninimo sakramentus Velyknaktį ir šitaip įžengti į velykinio Jėzaus slėpinio malonę bei gimti naujam gyvenimui.
O mes, kurie Krikštu jau esame atgimę šiam gyvenimui, jau esame įtraukti į Jėzaus mirtį ir prisikėlimą, esame raginami atsinaujinti, brandžiau išgyventi mums suteiktos malonės vaisius, brandžiau siekti išganymo pilnatvės. Visas tekstas pdf.
Brangūs broliai ir seserys, šiandien Bažnyčia mums pateikia Evangelijos ištrauką, kuris veikiausiai glumina mus visus. Glumina todėl, kad Jėzus prašo mūsų mylėti tai, kas neįmanoma – savo priešus.
Kiekvienas iš mūsų esame patyrę, kad nėra lengva daryti gera tiems, kurie mūsų nekenčia, laiminti ir melstis už tuos, kurie mus niekina. Ne vienas esame patyrę, kad, išgirdus niekinamus ar užgaulius žodžius, neretai eilę metų reikia vaikščioti su neatleidimo žaizda, o kartais net visą gyvenimą. Visas tekstas pdf.