.
.
.
.
Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę.
RB 4,21
Šiandien Vakarai, vis dar įtakingi, užkrėtę savo gyvenimo būdu visą pasaulį, išgyvena gilias vidines krizes. Darbas neretai tampa mūšio lauku, o ekonominė politika kartais primena tik biudžeto ar euro gelbėjimo strategiją. Tokiais kritiniais laikotarpiais gera sugrįžti prie ištakų ir atidžiai pasižiūrėti, ar nepamiršome ko svarbaus, galbūt netgi esminio. Dažniausiai tų ištakų ieškome garsių ekonomistų veikaluose ir naujųjų ar naujausių laikų istorijoje. Mažai kas pagalvoja jų ieškoti vienuolynuose. O juk Šv. Benedikto Regula ir pagal ją gyvenusios viduramžių vienuolijos yra vienas iš svarbių veiksnių, lėmusių Europos ekonominio gyvenimo ir minties raidą.
Bijau, kad užsimojęs perteikti mintis apie monachizmo praeitį ir ateitį mūsų Vakaruose, ėmiausi per drąsaus uždavinio. Kad ir kaip būtų buvę, prisiimu atsakomybę, suvokdamas savo ribotumą, ir suprantu, jog pranešimas neturi būti per ilgas. Tikiuosi, kad sugebėsiu bent iškelti klausimus, bet jokiu būdu nesiimu išspręsti sunkumų. Taip pat tikiuosi, kad šias įžvalgas galėsite papildyti kitais mano straipsniais šia tema.
Straipsnis publikuotas žurnale „Artuma“ Nr. 1 ir Nr.2, 2015 m., paimtas iš "Bernardinai.lt"
2015-uosius popiežius Pranciškus paskelbė Dievui pašvęstų asmenų metais, „norėdamas priminti Bažnyčiai, kokia graži ir vertinga ši ypatinga Kristaus sekimo forma“. Ta proga sesuo dominikonė iš Prancūzijos Marie-Pascale DUCROCQ su šypsena kelia klausimus apie vienuolinio gyvenimo ateitį bei pašvęstųjų ir dabartinės visuomenės santykius.
Paskutiniai mohikanai?
Ar po kelių dešimtmečių neišvysime, kaip dauguma vienuolynų tampa muziejais ir įvairiausiais centrais?.. Dievas žino! Tikinčiajam Evangelija tai mažai tikėtina, nes apskritai vienuolinis ir ypač kontempliatyvusis gyvenimas (kai vienuoliai atsideda uždaram maldos gyvenimui) – pernelyg giliai nuo pirmųjų Bažnyčios amžių įleido šaknis į Kristaus sekimą, kad taip paprastai leistųsi palaidojamas.
Publikuojame dabartinio Solesmes vienuolyno prioro tėvo Žano Filipo Lemaire'o (Jean-Philippe Lemaire) trumpą kalbą apie vienuolišką gyvenimą. Jis labiausiai rūpinosi pirmaisiais (ir visais) lietuviais, kurie atvyko į Prancūziją, vedami vienuoliško gyvenimo idealų. Vienuolišką gyvenimą jis pristato per dvasinę kūniškų organų prizmę.
Pirmieji broliai lietuviai Solesmes vienuolyne
1991 m. spalio 13 d. vienuolyne mane paskyrė naujokų magistru, kitaip tariant, turėjau priimti jaunuolius, trokštančius tapti vienuoliais. Ir štai didelė staigmena: atvyko du lietuviai. Nepažinojau nei jų kalbos, nei jų kultūros, žinojau tik tai, kad jie krikščionys, pakrikštyti, daug kentėjo kartu su savo Bažnyčia dėl savo tikėjimo.