.
.
.
.
Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę.
RB 4,21
Arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers.
Brangūs broliai ir seserys, kai skaitau Evangelijos žodžius „Vieno ir kitą“, jaučiuosi truputį sutrikęs ir užduodu sau tokį klausimą: ką tiksliai Viešpats norėjo čia pasakyti? Apie ką Jis kalba?
Viena yra aišku, kad sakydamas: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams … Dievui ir Mamonai“, Jėzus nenorėjo supriešinti dviejų nepriklausomų ir lygių principų – gėrio ir blogio. Dualizmas Biblijai yra perdėm svetimas. Palyginimas tarp Dievo ir Mamonos nėra lygiavertis. Dievas Tėvas per savo Sūnų Jėzų Kristų Šventojoje Dvasioje viską sukūrė, Jis yra buvimo, gyvenimo ir yra visų gėrybių šaltinis.
Brangūs broliai ir seserys, praeitą sekmadienį skaitytame Evangelijos pagal Matą pamoksle ant kalno po mokymo apie palaiminimus Jėzus sako savo mokiniams du vienodai trumpus palyginimus apie druską ir šviesą.
Pradėkime nuo antro palyginimo, kuris yra beveik savaime suprantamas. Kristus yra Šviesa iš Šviesos Trejybėje, Tėvo tobulas paveikslas ir atvaizdas. Jis yra pasaulio šviesa, vienintelė tikra Dievo meilės apreiškimo šviesa. Dėl tikėjimo Jėzaus mokiniai yra taip pat pašaukti tapti šviesa pasauliui. Sekdami Kristaus pavyzdžiu, gyvendami pagal jo mokymą, ypač pagal jo palaiminimų dvasią, priimdami Jėzaus malonę, jie tampa vis panašesni į jį.
Brangūs broliai ir seserys, Viešpaties paaukojimo šventė tobulai sudabartina ką tik girdėtą Evangelijos pagal Luką ištrauką. Viena vertus, šis Jėzaus kūdikystės epizodas primena kai kurias Senojo Testamento svarbias figūras arba atvaizdus, susijusius su šventykla ir aukomis.
Kita vertus, jis simbolizuoja Kristaus išganymo darbo visišką įgyvendinimą, kuris ateis vėliau per kryžių, prisikėlimą ir Bažnyčios sukūrimą. Kristaus paaukojimas toks, koks jis mums yra papasakojamas Evangelijoje pagal Luką, yra slėpinys arba „mysterium“, turi sakramentinę struktūrą, sudarytą iš gana paprastų gestų ir žodžių, kurie ir aiškina gestų prasmę.
II eilinis sekmadienis (2017 A)
Iz 39, 2.4.7–10; 1 Kor 1, 1–3; Jn 1, 29–34
1. Brangūs broliai ir seserys, pasibaigus Kalėdų liturginiam laikui ir prasidėjus eiliniam, Bažnyčia nurodo mūsų krikščioniško gyvenimo tikslą. Mūsų girdėtiems trims bibliniams skaitiniams yra viena bendra tema – pašaukimas šventumui. Ši tema ypač atsispindi antrajame skaitinyje, kuriame Paulius save pristato kaip pašauktą apaštalauti, jis yra „Dievo valia pašauktasis Kristaus Jėzaus apaštalas“ (1 Kor 1, 1), kuris rašo „pašvęstiesiems Kristuje Jėzuje, pašauktiesiems šventiesiems ir visiems, kurie šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo kiekvienoje vietoje pas juos ir pas mus“ (1 Kor 1, 2–3).
Brangūs broliai ir seserys, šiandien Kristaus ir Marijos vardu, norėčiau jums palinkėti gerų Naujųjų Metų. Prieš mėnesį, mes priminėme, kad Bažnyčios metai prasideda ne sausio pirmą dieną, bet pirmą advento sekmadienį. Vis dėlto, negalime ignoruoti, kad civilinių metų pokytis, metų oficialaus skaičiaus pakeitimas, turi beveik visiems didelį psichologinį poveikį. Tada suvokiame, kad laikas trumpas, kad mes pereiname nuo vieno gyvenimo etapo į kitą.
Brangūs broliai ir seserys, sveikiname jus, susirinkusius kartu švęsti Kristaus, mūsų Išganytojo, gimimo šventę. Susirinkome švęsti ne tik praeities įvykį, ne tik paminėti tai, kas įvyko prieš daugiau nei 2000 metų.
Susirinkome ir susitikti su Kristumi šiandien, susirinkome išgyventi jo Įsikūnijimo slėpinį šiandien, – slėpinį, kuris mus gali apšviesti naujai, atgaivinti, pamaitinti mūsų tikėjimą ir net keisti mūsų gyvenimą. Visa tai mes esame kviečiami išgyventi šiandien, nes pati Bažnyčia ir jos liturginės apeigos mums yra kaip Kristus šiandien, kaip juntamas įsikūnijusio Žodžio ženklas. Dėl liturginių apeigų šis Kristaus gimimas yra esantis čia, tarp mūsų, jis yra sudabartinamas tarp mūsų ir netgi mumyse.
Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ... Brangūs broliai ir seserys, Ką tik Evangelijoje mes girdėjome angelo žodžius, skirtus piemenims ir kuriuos Bažnyčia dabar pakartoja mums: Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose. Angelas nepaskelbia piemenims kaip ženklo jokio įspūdingo reginio, kuris galėtų atimti jiems žadą, taip kaip juos buvo paveikęs pačių angelų ir gausios dangaus kareivijos pasirodymas. Angelo duotame ženkle nėra nieko antgamtiško ar stulbinančio, kad jį išvydus, nori nenori, protas turėtų pasiduoti ir nuolankiai priimti įvykį.
Dievas išsirinko mus Kristuje prieš pasaulio sutvėrimą ... Brangūs broliai ir seserys, Šventasis Paulius laišką Efeziečiams, kurio ištrauką girdėjome antrame skaitinyje, pradeda šlovinimo himnu visa apvaizdingai tvarkančiam Dievui Tėvui ir jo visa aprėpiančiam išganingam planui, kurį glaustai galima nusakyti žodžiu „palaiminimas“, arba tiksliau – „palaiminimas Kristuje“. Dievas, anot Apaštalo žodžių, mus pažino ir pamilo nuo amžinybės, dar prieš pat pasaulio sutvėrimą.