Liturgijoje Bažnyčia švenčia vieną mirusio ir prisikėlusio Kristaus slėpinį, Kristaus, kuris teikia mums savo dieviškąjį gyvenimą per tikėjimo sakramentus, ypač per Krikštą ir Eucharistiją. Kaskart, kai švenčiame Viešpaties puotą, dalyvaujame jo Velykose. Tačiau tapdamas žmogumi Kristus pakluso žmogiškai prigimčiai, taigi ir bendravimo tarp žmonių būdui. O žmogaus gyvenimą apibrėžia laikas ir jis gali suvokti Kristaus slėpinio aukštį bei gylį tik išskleisdamas jį laike. Periodinis savaičių ir metų ritmas suformavo mūsų psichologiją. Tad nesistebėkime jį atrasdami krikščioniškame kulte. Bažnyčia kiekvieną sekmadienį švenčia velykinį Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinį.

Tačiau kartą per metus yra sekmadienis, kai krikščionių tauta su išskirtiniu džiaugsmu ir atsidavimu švenčia Velykas, – tai Velykų sek­madienis. Velykos yra „švenčių šventė ir iškilmių iškilmė“, kalbant entuziastinga Rytų kalba. Šventė yra viena spontaniškiausių visuomenės gyvenimo išraiškos formų. Visose civilizacijose ji pirmiausiai įgijo religinį pavidalą. Senosios Sandoros tauta turėjo savo šventes Viešpaties garbei. Naujosios Sandoros tauta per Velykas švenčia šventę, kuri jai suteikia krikščionišką tapatybę ir kurios džiūgavimas nuaidi per visus metų sekmadienius ir šventes.

Velykų iškilmės

Kristaus noru jo aukai sutapus su žydų Velykomis, krikščionių Velykos yra įsišaknijusios Senajame Testamente. Labiau nei Išėjimo Velykos – Pascha – krikščionių Velykos yra išlaisvinimas iš vergijos, naujosios Dievo tautos gimimas. Šv. Paulius paliudija, kad nuo 57 m. Kristų tikintieji suteikė krikščionišką aiškinimą žydų Velykų šventei: „jau yra paaukotas mūsų velykinis Avinėlis – Kristus. Tad švęskime šventes su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona“ (1 Kor 5, 7–8). Tai dėl ryšio su žydų Velykomis krikščionių Velykų šventės data nustatoma ne pagal Saulės kalendorių, kaip kitos šventės, bet pagal abu – Saulės ir Mėnulio kalendorius, dėl to ji, nelygu metai, gali išpulti tarp kovo 22 d. ir ba­landžio 25 d. Be to, dėl skirtumų apskaičiuojant datas Rytų ir Vakarų krikščionys retai Velykas švenčia tą pačią dieną.

Velykų tridienis

Velykų iškilmė – tai visų pirma Šventoji Naktis, kai „Bažnyčia su meile budi“ klausydama Dievo žodžio ir švęsdama įkrikščioninimo sakramentus: Krikštą, Sutvirtinimą ir Eucharistiją. Tuomet kiekvienas Kristaus tikintysis drauge su Kristumi atnaujina jo perėjimą pas Tėvą. Velyknaktis yra krikščioniškų metų viršūnė. Tačiau „širdis turi savo paskatų, kurių nežino protas“ (Blaise Pascal). Todėl Šventąją Naktį sakramentų šventime atrasdama velykinės malonės esmę Bažnyčia jaučia poreikį žingsnis po žingsnio sekti paskui Viešpatį Jėzų jo išganančioje Kančioje, nuo vakarienės, per kurią jis įsteigė Eucharistiją, iki jo pasirodymų, kuriais jis leido savo mokiniams patirti, kad yra prisikėlęs. Iš šio poreikio gimė numirusio, palaidoto ir prisikėlusio Kristaus Velykų tridienis. Jis prasideda Didžiojo ketvirtadienio vakarą ir baigiasi Velykų sekmadienio vakarą: ketvirtadienio vakarą švenčiamos Paskutinės Vakarienės Mišios, penktadienį popiet – Jėzaus Kančia, šeštadienį jokių eucharistinių liturginių apeigų nebuvimu pagerbiamas Kristaus, gulinčio kape, slėpinys. Per sekmadienio Mišias dėkojame Dievui už stebuklą, kurį jis padarė prikeldamas savo Sūnų iš numirusių ir tuo atverdamas mums vartus į gyvenimą.

Velykų laikas

Prisikėlimo džiaugsmui išreikšti nepakanka vienos dienos. Todėl Bažnyčia iškilmingai švenčia Velykų iškilmę penkiasdešimt dienų – nuo Velykų iki Sekminių. Kasdieninių Apaštalų darbų ir Evangelijos pagal Joną skaitinių vedama per septynias savaites ji atranda visa, ką Viešpaties mirtis ir prisikėlimas atnešė pasauliui, ir ji kelia Dievop atpirktųjų šlovinimo giesmę Aleliuja. Keturiasdešimtą Velykų laiko dieną, o kai kuriuose kraštuose – sekmadienį po jų, švenčiame Viešpaties Dangun Žengimą. Nuo tos dienos švenčiant liturgiją į velykinį džiūgavimą įsilieja kvietimas ateiti Šventajai Dvasiai.

Gavėnia

Velykų iškilmei rengiamasi nuo Pelenų trečiadienio iki Didžiojo ketvirtadienio, keturiasdešimt atgailos dienų, per kurias visa bendruomenė palydi katechumenus, besi­rengiančius Krikštui, ir pati rengiasi Šventąją Naktį atnaujinti savo Krikšto pažadus. Kasdienė Mišių liturgija ir atgailos veiksmai kviečia krikščionį Dievo akivaizdoje apsvarstyti pagrindinę savo gyvenimo kryptį, kad atsivertų velykinio atsinaujinimo malonei. Paskutinis Gavėnios sekmadienis yra Verbų (Kančios) sekmadienis, pradedantis Didžiąją savaitę. Procesijos metu iš naujo išgyvename iškilmingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, o pasakojimas apie Kančią mūsų akyse iškelia Kristų ant kryžiaus. Tai didinga mūsų atpirkimo iškilmių pradžia.

Advento ir Kalėdų laikai

Per tris mėnesius nuo pirmo Gavėnios sekmadienio iki Sek­minių krikščionių bendrija išgyvena intensyviausią metų laikotarpį. Koks bebūtų svarbus Viešpaties atėjimo pas žmones švenčių šventimas, jis neprilygsta Velykoms. Krikščioniški metai neturi dviejų polių – Velykų ir Kalėdų. Yra tik viena viršūnė – Velykos.

Kalėdų laikas

Šiuolaikinis pamaldumas labai teisėtai Jėzaus Gimimo šventę papuošė švelnumu ir poetiškumu, būdingais Kūdikėlio paminėjimui. Tačiau pradžioje ji buvo beveik atšiauri šventė, iškilmingas Kristaus dievystės skelbimas akivaizdoje tų, kurie ją neigė (IV a.): garbindami Mergelės Marijos sūnų, mes garbiname Dievo Sūnų. Kristaus Apsireiškimo ir Jėzaus Krikšto šventės, Švenčiausios Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos šventė, – visos jos kiekviena savo būdu patvirtina tą pačią mūsų tikėjimo dogmą; o Šventosios Šeimos šventė atskleidžia mums visišką Įsikūnijimo slėpinio žmogiškumą.

Adventas

Iš pradžių keturios Advento savaitės buvo pasirengimas Kalėdų – Kristaus Gimimo – iškilmėms. Tačiau, nors Kristus atėjo pas žmones tapdamas vienu iš jų, nors jis apreiškė savo šlovę per įvairius apsireiškimus, kurie paženklino jo vaikystę ir pamokslavimo pradžią, vieną dieną jis vėl ateis kaip gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas. Todėl Advento liturgija paeiliui mini abu Viešpaties atėjimus, kartu pabrėždama, jog Kristus be paliovos ateina į pasaulį ir pasirodo žmonėms per gyvenimą ir liudijimą tų, kurie jį tiki.

Eilinis laikas

Be jau pristatytų liturginių laikų, metuose lieka dar trisdešimt trys arba trisdešimt keturios savaitės, neturinčios ypatingo atspalvio. Šios savaitės vadinamos eiliniu laiku. Jį sudaro du laikotarpiai, kurių trukmė kinta sulig Velykų data: nuo sausio 7 d. iki Gavėnios ir nuo Sekminių iki Advento. Eilinio laiko sekmadieniai tiksliai atitinka sekmadienio sąvoką, kurią jau aptarėme: tai savaitinis Velykų slėpinio šventimas. Kitaip nei Velykų, Gavėnios ir Advento laikų sekmadieniai, eilinio laiko sekmadieniai gali užleisti vietą Viešpaties iškilmėms ir šventėms bei šventųjų iškilmėms. Patiksliname, kad iškilme vadinama didelė šventė.

Viešpaties ir šventųjų šventės

Kai Bažnyčia sekmadienį švenčia Viešpaties iškilmę ar šventę, visada pabrėžiamas kuris nors velykinio slėpinio aspektas. Taip kasmet sekmadienį švenčiame Švenčiausiosios Trejybės, Kristaus Kūno ir Kraujo bei Kristaus – Visatos Valdovo iškilmes. Vienintelė Viešpaties iškilmė, visada išpuolanti eilinio laiko šiokiadienį, – Švenčiausiosios Jėzaus Širdies iškilmė, švenčiama penktadienį Kančios atminimui. Viešpaties iškilmės ir šventės, susietos su nustatyta mėnesio diena, švenčiamos sekmadienį, kai ta diena sutampa su sekmadieniu. Tai Bažnyčios Pašventinimo metinių iškilmė, Viešpaties Kristaus Paaukojimo (vasario 2 d.), Kristaus Atsimainymo (rugpjūčio 6 d.), Šventojo Kryžiaus išaukštinimo (rugsėjo 14 d.) ir Laterano bazilikos pašventinimo (lapkričio 9 d.) šventės. Iš šventųjų švenčių tarpo vien tik iškilmės gali išstumti sekmadienį. Tai Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (rugpjūčio 15 d.), Šv. Jono Krikštytojo gimimo (birželio 24 d.), Šv. apaštalų Petro ir Povilo (birželio 29 d.) iškilmės bei Visų Šventųjų (lapkričio 1 d.) iškilmė, prie kurios prišliejama Mirusiųjų tikinčiųjų diena (Vėlinės) (lapkričio 2 d.) ir Lietuvoje Šv. Kazimiero (kovo 4 d.), Švč. Mergelės Marijos gimimo (rugsėjo 8 d.) ir Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos (lapkričio 16 d.) iškilmės. Kiekvienoje bažnyčioje prie jų prijungiama iškilmė šventojo, kurio vardu ji tituluojama, ir vietovės ­globėjo iškilmė. „Šventųjų gimimu šventumui“, – sako Vatikano II susirinkimas, – „Bažnyčia skelbia velykinį slėpinį šiuose šventuosiuose, kentėjusiuose kartu su Kristumi bei pašlovintuose drauge su juo“ (SC, Nr. 104). O žvelgdama į švenčiausiąją Dievo Motiną Mariją „Nuostabos apimta Bažnyčia aukština ją kaip gražiausią atpirkimo vaisių. Marijoje kaip tobulame paveiksle Bažnyčia džiaugsmingai mato tai, kuo trokšta ir tikisi būti“ (SC, Nr. 103). Jeigu tikintieji yra pamaldžiai prisirišę prie kurios nors iš minėtų iškilmių ar švenčių, galima ją švęsti sekmadienį prieš ar po jai numatytos datos.

Paimta iš sekmadienių mišiolėlio Gyvoji Duona.

• < Ankstesnis
• Kitas >