Ankstesnės šio straipsnio dalys, siekdamos atskleisti liturgijos sąvokos istorinę plėtotę, probėgom parodė kelią, kurį reikėjo nueiti ieškant tikslesnio liturgijos supratimo. Liturgijos sąjūdžio veikla, lydima Mediator Dei enciklikos gairių suintensyvėja prieš Vatikano II Susirinkimą. Susirinkimo liturginė Konstitucija Sacrosanctum Concilium jau yra tarsi sąjūdžio finišas.

Kas yra liturgija ? (1)

Kas yra liturgija ? (2)

Kas yra liturgija ? (3)

„Sancrosantum Concilium“ Konstitucija

Vatikano liturginės Konstitucijos liturginis apibrėžimas yra beveik identiškas „Mediator Dei“ enciklikai. Mediator Dei (toliau MD) teigia: „Liturgija yra ne kas kita, kaip Kristaus kunigiškojo vaidmens praktikavimas“, Sacrosanctum Concilium (toliau SC) skelbia: „Teisingai tad liturgija laikoma Jėzaus Kristaus kunigystės uždavinio vykdymu, kur regimais ženklais išreiškiamas ir kiekvienam savitu būdu įvykdomas žmogaus pašventinimas..“ (SC 7). MD tęsia: „Šventoji liturgija […] yra vientisas mistinio Kristaus Kūno kultas, kultas Vado ir jo narių“. SC savo ruožtu tęsia pradėtą apibrėžimą: „ ir mistinis Jėzaus Kristaus Kūnas, būtent jo galva ir nariai, pilnu ir viešu kultu garbina Dievą.“ (SC 7).

Nepaisant šio praktiškai identiško liturgijos apibrėžimo, SC siekia ne tik atkartoti MD mintis, bet ir pažvelgti į liturgiją iš kito taško. Nauja prieiga pastebima abiejų dokumentų struktūroje, kuri skiriasi iš esmės. MD kalba apie kulto – “viešo ir privataus“, „vidinio ir išorinio“ – sąvokas. Šis kultas egzistuoja prigimtiniame plane. Jis tampa „antgamtinis“, nes žmogus buvo pakeltas iš prigimtinės tvarkos į antgamtinę. SC neįima tokio matymo, paremto ant filosofinio ir antropologinio pagrindo. Priešingai, išeities tašku ji pasirenka biblinės teologijos perspektyvą. O ši perspektyva – tai nuo amžių Dievo pramatytas išganymo užmojis, kuris realizavosi Dievui progresyviai atsiskleidžiant žmonėms iki pilno išsipildymo Kristuje ; ir dabar tęsiasi Bažnyčioje per liturgiją. (plg. SC 5-7).

Šis išganymas Kristuje apima dvi tikroves: 1) Kristuje pasirodė tobulas permaldavimas, sutaikantis mus ir 2) per tai buvo duota mums Dievo kulto pilnybė (plg. SC 5). Šios dvi tikrovės, kurių įžanga buvo Dievo darbai Senajame Testamente ir pasiekė pilnatvę Jėzuje Kristuje, sudaro velykinį slėpinį (plg. SC 5). Iškeldama velykinio slėpinio sąvoką ir tikrovę, Konstitucija pastato Naujojo Testamento kultą tuo pat metu ant teologinio ir liturginio pamato ir suteikia jam ypatingą dimenciją. Juk velykinis slėpinys nėra apibrėžta liturginio kalendoriaus diena. Tai teologinis įvykis, turintis liturginę ypatybę. Tai iš esmės pats išganymas, paslėptas Dieve ir tampantis „slėpiniu“, kai yra atskleidžiamas Kristuje (Įsikūnijimo slėpinys). Šia prasme, šis įvykis yra teologinis, tačiau turintis liturginę savybę, nes Velykos išreiškiamos per apeigas. Velykos yra atpirkimas, įgyvendinamas per apeigas.

SC Bažnyčios slėpinį tiesiogiai įveda į Kristaus darbą, kuris įgyvendinamas velykų slėpinyje. Velykų slėpinys dabar yra įgyvendinamas per Bažnyčios pranašišką tarnystę, kuri skelbia slėpinį (SC 6). Ir Konstitucija apibendrina : „Teisingai tad liturgija laikoma Jėaus Kristaus kunigystės uždavinio vykdymu, kur regimais ženklais išreiškiamas ir kiekvienam savitu būdu įvykdomas žmogaus pašventinimas ir mistinis Jėzaus Kristaus Kūnas, būtent jo galva ir nariai, pilnu ir viešu kultu garbina Dievą.“ (SC 7).Toks apibrėžimas pastato liturgiją viso Kristaus Įsikūnijimo slėpinio, kaip žmonių atpirkimo slėpinio ir Dievo šlovinimo, lygmenyje. Jis ją net pristato kaip šio slėpinio tąsą arba jos nuolatinį ir galutinį sudabartinimą. Liturgija tad yra galutinis, eschatologinis Įsikūnijimo momentas su velykinio slėpinio savybėmis.

„Sancrosantum Concilium“ Konstitucijos įnašas

Analizuojant Susirinkimo Konstituciją, galima išskirti keturis itin svarbius elementus:

1) Liturgija yra kultas apreiškimo lygmenyje. SC kalba pirmiausia ne apie filosofines ar antropologines sąvokas (kurios savo vietoje labai tinkamos), o apie tąsą ir įgyvendinimą tobulo Kristaus kulto savo Tėvui. Per šį kultą Kristus apreiškė save kaip tokį, kuris galutinai ir tobulai įvykdo tobulą „kunigystę“, kurios Dievas reikalavo iš Izraelio. Dalyvaudamas ir vienydamasis su Kristumi krikščionis toliau tęsia šį kultą liturgijoje. Todėl apeiga jau nėra simbolinė raiška, per kurią žmogus įeina į santykį su Dievu, ji jau yra veiksmo, per kurį Dievas atlieka žmogaus panašumą su Kristumi, simbolis. Kaip tik dėl šio supanašėjimo žmogus tampa Dievui tai, kuo Kristus tapo savo Tėvui. Kaip Sūnus, Kristus gerbia ir šlovina savo Tėvą už visą savo egzistenciją, susidedančią ir klusnumo ir meilės.

2) Kristus savo kunigyste šlovino Tėvą tiesoje. Kunigystė paprastai suprantama kaip funkcija, kuri ritualiai interpretuoja ir išreiškia religinį tautos jausmą. Kitaip suprastina Kristaus kunigystė. Ši kunigystė – tai momentas, kai Kristus pakeldamas į veiksmą žmogystės ir dievystės vienybę, įvykdytą būties lygmenyje per Įsikūnijimą, šlovina Tėvą, tobulai jungdamas savo valią su Tėvo valia. Todėl Kristaus tarpininkavimas, kurį jis atlieka savyje sujungdamas žmogystę ir dievystę (objektyvus tarpininkavimas) tampa kunigiškasis tarpininkavimas (subjektyvus tarpininkavimas), nes savo būtyje jis atneša Tėvui visos žmonijos šlovinimą, taip tapdamas „nauju ir ir gyvu“ keliu, kuris visiems leidžia pasiekti Tėvą (Hebr. 10,19-20). Vis dėlto, ši auka neįima išorinio šventimo. Kristuje kunigystė įvyko pilnai susitapatinus aukotojui ir aukai. Kristus buvo kunigas tuo pat metu išgyvendamas savo paties auką Tėvui.

3) Liturgija yra kunigiškasis Kristaus darbas, vykdomas per reikšmingus ir veiksmingus ženklus. Kiekviename kulte ritualinė forma visuomet yra simbolinė išraiška ją pranokstančios tikrovės. Vis dėlto, jei prigimtiniame kulte, apeiga simbolizuoja religinę žmogaus tikrovę, tai liturgijos simbolinė tvarka pirmiausia sudabartina Bažnyčioje patį Kristaus šlovinimą Tėvui, kurį jis teikė savo žemiškame gyvenime. Kaip tik dėl šio simbolinio ženklo, liturgija, tapusi Kristaus teikiamo kulto slėpiniu, įgyja sakramentinę prigimtį ir vaidmenį. Šie simboliniai veiksmai yra tai, kas buvo Kristui jo žmogystė. Šia prasme, Kristaus kultas Tėvui jo žmogystėje dabar yra perteikiamas per apeigos tarpininkavimą, kad visa atpirktoji žmonija – Bažnyčia – būtų į jį įtraukta. Kadangi Kristaus šlovinimas yra tiesioginis jo šventumo gestas, liturginė apeiga tampa pašventinimo, kurį Kristus atlieka mumyse, ženklas. Tad litugijoje realiai atliekamas Kristaus kunigiškasis darbas, ir per tai, liturginis šventimas įgyvendina tai, ką atliko Kristaus šlovinimas – šlovinti Dievą pašventinant žmogų.

4) Liturgija yra nuolatinis velykinio Kristaus slėpinio sudabartinimas. Velykos, kurių siekė visas ST ir visas Kristaus gyvenimas, nėra istoriškai sąlygota tikrovė, nors jos ir įvyko konkrečiu pasaulio istorijos laiku. Ji nėra uždaryta istorijoje nei jos apribota. Švenčiama liturgijoje, ji yra pritaikymas ir realizavimas laike išganingojo Dievo veikimo. ST velykos kiekvienai kartai įgyvendindavo išganymo pažadą, duotą per Mozę. NT velykos sudabartina visoms krikščionių tautoms išganymo tiesą, atliktą Kristuje. Kaip tik dėl šios priežąsties, Bažnyčios liturgija atsistoja į paskalinę perspektyvą ir sudaro galutinį išganymo istorijos momentą. Liturgija yra ne kas kita, kaip „Kristaus mirties skelbimo iki jis ateis“ įgyvendinimas (1 Kor 11, 26). Ji yra anamnesis, tikra ir aktuali atmintis to, ką Kristus atliko, aktuali jo velykų atmintis, atmintis egzodo, kuris jį pervedė iš šio pasaulio savo Tėvą. Tuo metu, jis pamilo savuosius „iki galo“ (Jn 13, 11), juos išlaisvindamas totaliai ir amžinai iš mirties ir juos suvienydamas su Dievu.

Išdava

Trumpa liturgijos prigimties istorinė plėtotė galbūt padėjo suprasti, kad sąmoningas krikščionis įsitraukia į liturginį vyksmą – ypač į Mišių auką ir visą sakramentinį gyvenimą – ne tik dėl to, kad Bažnyčios choras gražiai gieda, ne tik dėl to, kad galbūt įvairios taisyklės jam teikia psichologinį saugumą, ne tik dėl to, kad taip elgėsi seneliai, ne tik dėl to, kad bažnyčios aplinka jį ramina, bet daug daugiau dėl to, kad jis nori įsitraukti ir būti įtraukiamas į savo paties ir visos žmonijos išganymo darbą, kurį sudabartina liturginės apeigos, nes per jas sudabartinamas Kristaus velykinis slėpinys, kol „Dievas bus viskas visame kame“. Tokia liturgijos samprata lengvai nepasiduoda žmogaus protui. O ir protu jos suvokti nepakanka. Dar reikia, kad ji, taip sakant, prasiskverbtų į raumenis.

br. Lukas Skroblas OSB

• < Ankstesnis
• Kitas >