Švenčiamas Eucharistijos slėpinys siekia pašlovinti Tėvą ir išgelbėti pasaulį, nes šis slėpinys gimdo gyvą ir augančią mistinio Kristaus Kūno, kuris yra Bažnyčia, vienybę. Ši vienybė randasi tada, kai tikintieji priima eucharistinį Kristaus Kūną. Veiksmas, kuriuo krikščionis dalyvauja Eucharistijoje yra Kristaus Kūno – sakramentinės komunijos – priėmimas. Sakramentinė komunija išsipildo dvasinėje komunijoje, kuri yra vidinis asmens perkeitimas. Kartu žmogaus įrikiavimas į Kristų per krikštą tampa atnaujintas ir sustiprintas (plg. Jonas-Paulius II, Ecclesia de Eucharistia nr. 22). Todėl ryšys tarp sakramentinės komunijos (priėmimas eucharistinio Kristaus Kūno) ir dvasinės komunijos (dalintis pačiu prisikėlusio Kristaus gyvenimu) yra itin gilus. Abi komunijos dimensijos yra du aspektai, tačiau priklauso tai pačiai tikrovei.

Šį ryšį suvokti svarbu, nes šiandien iškyla kai kurių pastoracijos problemų, galinčių atskirti abi komunijos dimensijas. Tai liečia ypač tuos, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių sakramentinės komunijos priimti negali. Jiems paprastai siūloma priimti dvasinę komuniją. Šia prasme dvasinę komuniją galima suprasti tiesiog kaip sakramentinės komunijos „pakaitalą“ ar „substitutą“. Tam tikras skaičius tikinčiųjų tokią praktiką netgi grindžia nesenomis Magisteriumo formuluotėmis, kurias dera teisingai suprasti.

Paraginimas Sacramentum caritatis

2007 m. vasario 22 d. pasirodė posinodinis apaštališkasis paraginimas Sacramentum caritatis, kuris užbaigė darbą, atliktą vyskupų Sinodo, vykusio Romoje, 2005 m. Spalio 2 – 23 dienomis. Jo tema : „Eucharistija – Bažnyčios gyvenimo ir misijos šaltinis bei viršūnė“. Apie dvasinę komuniją paraginimas skelbia: „Net ir tada, kai Komunijos priimti neįmanoma, dalyvavimas šventosiose Mišiose lieka būtinas, vertingas, reikšmingas ir vaisingas. Tokiomis aplinkybėmis naudinga puoselėti visiško susivienijimo su Kristumi troškimą, pavyzdžiui, dvasinės Komunijos praktiką, primenamą Jono Pauliaus II ir siūlomą šventųjų dvasinio gyvenimo mokytojų“ (nr. 55).

Nuoroda į Joną Paulių II yra jo enciklika Ecclesia de Eucharistia (nr. 34): „Būtent dėl šios priežasties (t. y., Eucharistijos, kuri yra tobula vienybė su Dievu) dera širdyje puoselėti nuolatinį Eucharistijos sakramento troškimą. Iš tokio troškimo radosi šventųjų dvasinio gyvenimo mokytojų siūloma „dvasinės komunijos“ praktika, jau ne vieną amžių sėkmingai gyvuojanti Bažnyčioje“.

Tarp dvasinio gyvenimo mokytojų dokumentas remiasi šv. Tomu Akviniečiu: „Sakramentinis valgymas, kuris leidžia pasiekti dvasinį valgymą, nėra atskirtas ir priešpastatytas dvasiniam valgymui, bet į jį įimtas. Tačiau šis sakramentinis valgymas yra atskirtas nuo dvasinio valgymo, kai sakramentinis valgymas nepasiekia savo tikslo“. (Teol. Suma. III a. q. 80, a. 1, ad. 2). Šv. Tomo mintis aiški: sakramentinė komunija yra nukreipta į dvasinę komuniją, kaip netobulas daiktas į tobulą.

Paraginimas Sacramentum caritatis aiškiai kalba apie tuos, kurie trokšta priimti eucharistinį sakramentą, bet negali. Dokumentas ragina juos vis tiek dalyvauti Eucharistijos liturgijoje, nes tai yra būdas puoselėti troškimą ir vieną dieną pilnatviškai susivienyti su Kristumi, t. y. priimti sakramentinę komuniją ir per ją dvasinę. Troškimas pilnos komunijos gali būti puoselėjamas per dvasinę komuniją. Tačiau šiame kontekste dvasinė komunija nėra ta pati tikrovė, kaip ta, kuri yra sakramentinės komunijos vaisius, apie kurį kalba šv. Tomas Akvinietis. „Dvasinė komunija“ paraginime yra troškimas sakramentinės komunijos. Tai troškimas, kuris (jei auga) gali privesti prie būtinybės nutraukti priežastis, trukdančias priimti sakramentinę komuniją.

Dvejopa ištarmės „dvasinė komunija“ prasmė

Dokumente minima „dvasinė komunija“ negali būti suprasta kaip priemonė apeiti rimtą moralę kliūtį priimti sakramentinę komuniją. Todėl iškyla būtinybė gerai suprasti dvejopą ištarmės „dvasinė komunija“ prasmę. Pateiksime du pavyzdžius.

Pirmiausia yra uolaus pakrikštytojo, kuris reguliariai dalyvauja Eucharistijos liturgijoje, atvejis. Savo kasdienybėje jis puoselėja dvasines komunijas (t. y. atlieka gyvo tikėjimo aktus), kurios atneša tobulus sakramentinės komunijos, kurią jis neseniai priėmė, vaisius. Toks žmogus nuolat augina savyje sekančios sakramentinės komunijos troškimą, kuri savo ruožu augins jame dvasinę komuniją su Kristumi.

Po to, yra atvejis pakrikštyto asmens, kurio būklė objektyviai prieštarauja krikščioniškai moralei. Gerai suvokdamas savo sunkią nuodėmę, jis dalyvauja Eucharistijoje nepriimdamas sakramentinės komunijos. Tai darydamas, jis maitina ir augina savyje sakramentinės komunijos troškimą (ir tai kita dvasinės komunijos reikšmė, apie kurią kalba Sacramentum caritatis). Asmuo šiuo atveju trokšta tobulos komunijos, kuri yra sakramentinės komunijos vaisius. Kartu jis atsistoja į nusigręžimo nuo nuodėmės ir į pilno integravimosi į Bažnyčią, kelią.

Tinkamas žodžių supratimas

Galima tik apgailestauti, kad dvi skirtingos moralinės ir sakramentinės būklės suvedamos į vieną ištarmę „dvasinė komunija“. Antai prancūzų domininkonas Benoit-Dominique Soujeole'is siekia patikslinti kai kuriuos terminus. Paraginimas Sacramentum caritatis teigia, kad žmonėms, negalintiems priimti sakramentinės komunijos, dalyvavimas Eucharistijoje yra svarbus (nr. 55). Soujeole'io nuomone, čia žodis „dalyvavimas“ yra per stiprus. Terminas „dalyvavimas“ (lot. participatio) Eucharistijoje turi tikslią reikšmę: „dalyvauti“ (lot. partem capere) reiškia priimti sakramentinį Kristaus Kūną. O tai nėra atvejis tų, kurie šio Kūno priimti negali. Soujeole'is pastebi, kad popiežiaus Jono Pauliaus II paraginimas Familiaris consortio šią tikrovę išreiškia tiksliau. Čia popiežius teigia, kad negalintys priimti sakramentinio Kristaus Kūno, gali „būti Mišių aukoje“ (lot. interesse sacrificio missae) (nr. 84).

Todėl Soujeole'is iškelia skirtumą tarp to, kuris Mišiose „yra esantis“ ir to, kuris Mišiose „dalyvauja“. Pirmuoju atveju yra prašoma pašvenčiamosios Dievo malonės, o antruoju atveju malonė atlieka savo darbą ir didėja. (plg. Benoît-Dominique de la Soujeole, Nova et vetera 2011/2).

Nesumaišyti dviejų moralinių tikrovių

Skaitant ištarmes „dvasinė komunija“ yra nesunku suklysti, manant, kad šios komunijos priėmimas, negalint priimti sakramentinio Kristaus Kūno, yra tiesiog sakramentinės komunijos „pakaitalas“. Negana to, galima manyti, kad nuodėmė, kuri kliudo priimti sakramentinę komuniją „nėra jau tokia rimta“, nes vis tiek galima priimti sakramentinę tikrovę, tegu ir „dvasiškai“. Bet šiuo atveju išnyksta sakramentinės komunijos nukreiptumas į dvasinę komuniją ir suabejojama abiejų komunijos dimensijų vienybe ir tapatumu. Todėl kaskart kalbant apie „dvasinę komuniją“, kurią patariama priimti be sakramentinės komunijos, reikia paaiškinti tikrąją šios komunijos prasmę. O Sacramentum caritatis naudojama „dvasinės komunijos“ samprata suprastina tik kaip ta, kuri nurodo nusidėjusio žmogaus troškimą priimti sakramentinę komuniją.

Negalėjimas priimti sakramentinės komunijos yra skaudi problema Bažnyčioje. Tai liečia ypač išsiskyrusius ir pakartotinai susituokusius asmenis, kurių šiandien stebėtinai daug. Vakaruose tokiems žmonėms organizuojamos specialios liturginės apeigos, siekiančios parodyti, kad jie nėra totaliai atstumti ir atskirti nuo Kristaus Kūno, kuris yra Bažnyčia. Kartu siekiama suprasti, kaip jie gali būti šiame Kūne. Reikėtų tokių iniciatyvų ir Lietuvoje. Pagaliau, vienas Dievas kiaurai tiria inkstus ir širdis, ir niekas negali nei nuteisti, nei nuspręsti, ar negalintys priimti sakramentinės komunijos bus išganyti, ar ne.

Br. Lukas Skroblas OSB

• < Ankstesnis
• Kitas >