.
.
.
.
Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę.
RB 4,21
Pamaldumo Eucharistijai pokyčiai
Kalbant apie pamaldumą Eucharistijai ir jos teologiją XI-XIV amžiai laikomi vieni svarbiausių krikščionybės istorijoje. Kanonistai nusprendė, kad vien tik pagal taisykles šventimus priėmę kunigai galėjo sudabartinti Kristų Mišių metu. Teologinė refleksija pamažu nustatė, kuriuo Mišių momentu Kristus yra sudabartinamas, kokiais būdais šis sudabartinimas įvyksta ir kaip jis buvo galimas. Kitaip tariant, buvo siekiama giliau suvokti kunigo tapatumą, kuris jau tampa neginčijamas Kristaus sudabartinimo tarpininkas ir apibrėžti eucharistinių pavidalų konsekravimo, kaip liturgijos šerdies, momentą. Liturgistai teigia, kad Eucharistijos celebravimas šiuo laiku tapo tarsi kunigo reikalas pasauliečių naudai.
Asmeninė Eucharistijos dimensija
(11 straips. Dalyvavimas Eucharistijoje IV-VIII a.) Eucharistijos šventime IX-X a. tikintieji atitolsta nuo bendrų praktikų, kaip antai dalyvavimas atnašų procesijoje. Tačiau šiuo laikotarpiu itin sustiprėja asmeninė Eucharistijos dimensija. Mišių metu pasirodo naujos asmeninės ir tylios maldos. Šios individualios maldos nustatomos taip pat ir kunigams, kuris jie tyliai kalba vilkdamiesi liturginius drabužius, priartėję prie altoriaus, atnašavimo metu, prieš pradėdami Eucharistijos maldą ir komunijos priėmimo metu. XI-XII a. šios maldos kunigui jau aiškiai nurodytos mišiole. Tad Eucharistijos šventime iškilo tam tikra individualistinė forma, kuri tuo metu sutapo su asmeninio teismo po mirties mintimi.
Atnašos Eucharistijai
Gana greitai Eucharistija atsiskyrė vadinamo meilės valgio – agapės, tačiau tikintiesiems išliko būtinybė kiekvieną sekmadienį ant eucharistinio stalo atnešti aukas, jau iškeptą duoną ar tiesiog miltus ir vyno ąsočius. Tiek Rytuose, tiek Vakaruose šių aukų paruošimui buvo nustatytos taisyklės. Vienas pseudo-Atanazo kanonas koptų kalba sako, kad ant altoriaus gali būti aukojama tik dar šilta duona. Vynas turėjo būti švarus, atskiestas vandeniu. Paaukota duona ir vynas buvo tikrai tikinčiųjų darbo vaisius, o Eucharistija, giliai įsišaknijusi žemdirbių gyvenime, buvo ir dėkojimas už žemės vaisius. Pseudo-Bazilijaus kanonas siūlė vyną šiam reikalui gaminti iš pirmienų. Kunigai tai laikydavo didesnės vertės atnaša ir prašė didesnio palaiminimo aukotojams.
(žr. 9 straips. Perėjimas iš graikų į lotynų kalbą) Iki IV-V a. dauguma liturginių maldų buvo laisvos celebrantų kompozicijos. Kiekvienas kunigas, remdamasis kai kuriomis jau nustatytomis formulėmis, galėjo laisvai improvizuoti pagal įkvėpimą. Pamažu, šių improvizacijų skurdumas ir neretai doktrininis netikslumas ėmė kelti tiek hierarchijos, tiek tikinčiųjų nepasitenkinimą. Iškilo būtinybė sudaryti pastovių maldų rinkinius, kurie padėtų tikintiesiems geriau juos pažinti, jais maitintis ir naudoti juos asmeninei maldai. Siekis surinkti bendras liturgines maldas regimas jau Didachėje ( apie 110 m.) ir Ipolito Romiečio Apaštalų Tradicijoje (apie 220 m.), tačiau šie dokumentai tebuvo pavyzdžiai, kuriais sekti nebuvo privaloma.
(žr. 8 straips. Ipolito Romiečio eucharistinė malda) Pirmoji Jeruzalės krikščionių bendruomenė liturgiją greičiausiai šventė aramėjiškai. Turbūt tik Šventasis Raštas buvo skaitomas originalo – hebrajų kalba. Krikščionybės plitimas kituose Romos Imperijos miestuose ir Jeruzalės sugriovimas lėmė liturgijos šventimą graikų kalba, kuri buvo žinoma visoje Imperijoje. Maždaug du amžius, net Romoje, liturgijoje buvo meldžiamasi graikų kalba, kuri kartu buvo Naujojo Testamento kalba. Pamažu krikščionybė pasiekė kaimus ir peržengė net Romos Imperijos ribas. Į liturgijos šventimą ėmė skverbtis aramėjų, koptų, sirų ir lotynų kalbos. Tuo metu egzistavo didelė laisvė ir niekas nesiėmė riboti vietinių kalbų naudojimo liturgijoje. Šitaip buvo parodoma, kad naujoji religija gebėjo būti visuotinė, ji mokėjo prisiderinti prie kiekvienos tautos ir kiekvienos kultūros.
Apaštališkoji Tradicija
(žr. 7 straips. Šv. Justino liudijimas). Po šv. Justino patikimiausias dokumentas apie eucharistijos šventimą pirmųjų amžių Bažnyčioje yra Ipolito Romiečio Apaštališkoji Tradicija. Jau dokumento pavadinimas parodo, kad autorius siekė perteikti ateinančioms kartoms tai, kas kyla iš „apaštalų“. Nesiekdamas būti novatoriumi, jis lieka ištikimas jau paskelbtai doktrinai ir praktikoms. Dokumentas Apaštalų Tradicija surinko pačias bendriausias ir visuotiniausias bažnytines taisykles. Tai kanonų teisės ir liturginių knygų užuomazga, padariusi didelę įtaką Bažnyčios institucijoms. Per ateinančius du amžius šis leidinys bus perrašomas, pertvarkomas, papildomas, visuomet remiantis apaštalų autoritetu.
(žr. 6 straips. Graikų-romėnų pasaulio Bažnyčių Eucharistija) II a. prasideda vyskupo kankinio šv. Ignoto Antiochiečio asmenybe (110 m). Jis ragina tikinčiuosius „dažniau rinktis Dievo Eucharistijai ir šlovinimui“ (laiškas Efeziečiams 13,1), aplink vyskupą: „Kaip Viešpats nieko nedarė be Tėvo, su kuriuo jiedu viena – nei pats, nei per apaštalus – taip ir jūs nedarykite nieko be vyskupo ir be presbiterių“ (Laiškas Magneziečiams 7,1).
Panašiais metais (112), pagonis Plinijus Jaunasis praneša, kad krikščionys „susirenka nustatytą dieną prieš aušrą, gieda alternatyviai himnus Kristui kaip dievui“, vėliau jie susirenka vėl bendram valgymui.
Šv. Justino liudijimas.
II a. pradžioje Eucharistijos šventimas įgyja savo pagrindines formas. Apie tai liudija filosofas Justinas – pasaulietis, miręs kankinio mirtimi Romoje apie 165 m.
(žr. 5 straips. Žydų krikščionių Bažnyčių Eucharistija). Pauliaus ir kitų Evangelijos misionierių įkurtos Bažnyčios graikų-romėnų pasaulio miestuose didžiąja dalimi buvo sudarytos iš pagonių. Jie uoliai ir karštai tikėjo Jėzumi Kristumi, praktikavo pavyzdinę brolybę (apie tai liudija Pauliaus laiškai), tačiau jiems buvo nežinomos ir svetimos visos žydų kulto apeigos, kuriomis rėmėsi Palestinos bendruomenės. Kadangi Paulius primygtinai kartojo, kad Kristus išlaisvino iš Įstatymo valdžios, švęsdami Viešpaties vakarienę jie turėjo įnešti naujų elementų. Kartu jiems iškilo įvairių klausimų.