Romos Mišių istorija (9). Perėjimas iš graikų į lotynų kalbą.

(žr. 8 straips. Ipolito Romiečio eucharistinė malda) Pirmoji Jeruzalės krikščionių bendruomenė liturgiją greičiausiai šventė aramėjiškai. Turbūt tik Šventasis Raštas buvo skaitomas originalo – hebrajų kalba. Krikščionybės plitimas kituose Romos Imperijos miestuose ir Jeruzalės sugriovimas lėmė liturgijos šventimą graikų kalba, kuri buvo žinoma visoje Imperijoje. Maždaug du amžius, net Romoje, liturgijoje buvo meldžiamasi graikų kalba, kuri kartu buvo Naujojo Testamento kalba. Pamažu krikščionybė pasiekė kaimus ir peržengė net Romos Imperijos ribas. Į liturgijos šventimą ėmė skverbtis aramėjų, koptų, sirų ir lotynų kalbos. Tuo metu egzistavo didelė laisvė ir niekas nesiėmė riboti vietinių kalbų naudojimo liturgijoje. Šitaip buvo parodoma, kad naujoji religija gebėjo būti visuotinė, ji mokėjo prisiderinti prie kiekvienos tautos ir kiekvienos kultūros.

Kalbos keitimas reiškė ne tik krikščionybės gebėjimą prisiderinti prie kiekvienos kultūros. Šiam procesui turėjo reikšmės ir pastoraciniai reikalavimai bei aiškios evangelizavimo intencijos, nes Evangelijos žinia plito ypač per liturgijos šventimą. Reikėjo, kad paprasti žmonės suprastų tikėjimo formuluotes savo gimtąja kalba.

Perėjimas į lotynų kalbą

Romoje perėjimą į lotynų kalbą stipriai įtakojo trys svarbūs tuometiniai įvykiai: 1) Milano Ediktas 313 m. suteikęs kulto laisvę krikščionims 2) Stipriai išaugusi Romos miesto, tapusio krikščionybės centru, svarba ir 3) masinis konvertitų atvykimas į liturgines sueigas. Tačiau įdomu pastebėti, kad lotynų kalba į krikščionišką liturgiją ir raštiją atėjo pirmiausia iš Afrikos mąstytojų: Tertulijono, Kiprijono, Arnobijaus, Laktancijaus ir Augustino. Jie pirmieji sukūrė juridinę ir kultinę Vakarų Bažnyčios terminologiją. Romoje pirmieji oficialūs raštai lotynų kalba pasirodė 250 metais. Tai Novacijono ir popiežiaus Kornelijaus laiškai Kiprijonui. Nuo šios datos Romos vyskupų korespondencija jau rašoma lotynų kalba. Šiuos metus galima laikyti ir liturgijos lotynizavimo pradžios data. (Istorikai, tiesa, dėl tikslios datos nesutaria).

Graikų ir lotynų kalbų koegzistavimas

III a. pradžioje Romos krikščionių bendruomenė Eucharistiją šventė dar graikų kalba, nes tikinčiųjų dauguma priklausė iš Rytų atvykusiems imigrantams, kurie kalbėjo graikiškai. Tačiau skelbiant Evangeliją Romos pagonims, kurie nemokėjo graikų kalbos, iškilo skirtumas tarp kulto kalbos ir apaštalavimo kalbos. Taip buvo ir kituose Imperijos kraštuose. Antai, Ireniejus Lionietis, Galijos kaimuose pamokslavo keltų kalba, o kalbėjo ir šventė Eucharistiją graikiškai. Šitaip pirmoje III a. pusėje Kaliksto kapinėse Romoje ant krikščionių kapų jau randami užrašai ir graikų, ir lotynų kalba, o antroje šio amžiaus pusėje, pradėjus ryškiai augti lotynakalbių atsivertimui į krikščionybę, lotynų kalba ėmė stipriai plėstis.

Vis dėlto perėjimas į lotynų kalbą nebuvo nei staigus nei brutalus. Liturgijos lotynizavimas, prasidėjęs apie 250 m. baigėsi tik apie 430 metus. Tad beveik du šimtmečius liturgijoje reiškėsi dvikalbystė. Tačiau Rytų įtaka tolydžio mažėjo, krikščionys graikų kalbą suprato vis mažiau ir mažiau, galiausiai ši kalba beveik visai išnyko. VII a. dvikalbystė kuriam laikui sugrįžo, nes tuo metu į Romos vyskupo sostą buvo išrinkti Rytų kilmės popiežiai. Lotynų kalba padėjo unifikuoti Romos liturgiją ir neleido jai suskilti į įvairias lingvistines tradicijas, kaip tai atsitiko Rytuose.

Dalyvavimas Mišiose

Pradėta naudoti Mišiose lotynų kalba nebuvo populiari liaudies kalba, ji nebuvo ir klasikinė kalba. Tai buvo daugiau literatūrinė ir kartu „fabrikuota“ kalba teologijos ir liturgijos formuluočių poreikiams. IV a. tikintieji, girdėdami Mišiose Romos liturgijos lotynų kalbą, turbūt laisvai atpažino kalbos sąskambius, tačiau jos žodžių prasmė jiems veikiausiai pasidavė nelengvai. Galima manyti, kad žodžių supratimą galėjo apsunkinti ir po Milano Edikto pastatytos didelės bazilikos, kurios neturėjo sonorizacijos ir ne visos turėjo gerą akustiką. Bazilikos gale stovintiems tikintiesiems turėjo būti sunku išgirsti tai, kas sakoma ar giedama prie altoriaus. Tačiau liturgistai teigia, kad dėl tokios padėties tikintieji nesikrimto.

Ano meto sociokultūriniame kontekste tikintieji suprato, kad liturgijos šventimas juos pasiekia ir skverbiasi į juos ne tik per žodžius, bet ir per altoriaus tarnų gestus. Iš asmeninių ir kolektyvinių gestų ir kūno laikysenų tikintieji suprato, kas vyksta Mišių metu ir galėjo dalyvauti liturgijos vyksme. Todėl kunigai turėjo atlikti labai tikslius ir kartu plačius gestus, turinčius apibrėžtą prasmę, kad būtų aiškiai matomi visų tikinčiųjų. To metu tikintieji siekė suprasti ir simbolių kalbą (smilkalų, šviesos, vandens ir kt.).

Žodžiu, siekdami pilnai dalyvauti ir persiimi Eucharistijoje vykstančiu procesu, tikintieji mokėsi artintis prie šio slėpinio ne tik per vieną kurį liturgijos elementą, bet per jų visumą – per žodžius, gestus ir simbolius. Per šį pilną dalyvavimą liturgijoje tikintieji perdavė sekančioms kartoms taip vadinamą „liturginę atmintį“, kuri leido visiems, koks jų intelektinis pasiruošimas ir koncentracijos gebėjimas bebūtų, persiimti ir perteikti liturgiją pranokstant vien tik gebėjimą suprasti žodžių prasmę.

Svarbu taip pat pastebėti, kad nuo IV a. pabaigos pasirodo žodis „Mišios“, kuris nurodo paskutinę Viešpaties vakarienę. Šis žodis įgavo tokį didelį pasisekimą, kad dar ir šiandien jo laikomasi. Tuo tarpu jis paprasčiausiai reiškia išsiuntimą: „Ite, missa est“. (eikite, esate išsiunčiami, paleidžiami). Galima tik apgailestauti, kad slėpinio šventimas apibūdinamas „išsiuntimu“.

(žr. 10 straips. Sakramentarai)

Br. Lukas Skroblas OSB