XIX amžiuje Eucharistijos ir bendrai liturgijos erdvėje ėmė reikštis sudėtingo kultūrinio ir dvasinio proceso, vėliau pavadinto „liturginis judėjimas“, užuomazgos. Didžiulis šio judėjimo įnašas į liturgijos sampratą atvedė prie Vatikano II susirinkimo konstitucijos apie liturgiją „Sacrosanctum Concilium“.

Norint suprasti šio judėjimo dvasią, pravartu pažvelgti į dvi jo iškilimo priežastis: 1) Nepakankama Tridento susirinkimo liturginė reforma; 2) susikūrė nelanksti, griežtai vienoda liturgija, atitolusi nuo tikinčiųjų poreikių. Visas tekstas pdf.

XVIII a. visame katalikiškame pasaulyje Eucharistijos šventimas tapo panašus į iškilmingas dvaro ceremonijas. Mišių vis daugėjo, jos virto nusimanančių žmonių reikalu. „Eucharistija, – teigia liturgijos istorikas Jungmanas, - tapo epifanija, Dievo atėjimas, pasirodantis žmonėms ir teikiantis jiems malones.

Norint gauti šių malonių, pakako atsistoti prieš altorių“. Bažnyčių interjero auksas, marmuras ir išmarginti skliautai – viskas liudijo dangiškąją šlovę. Liturgija buvo graži, pompastiška ir sykiu panaši į spektaklį. Visas tekstas pdf.

Sekmadienio Šv. Mišios Atstačius apgriautas bažnyčias ir įvedus naujus architektūrinius elementus, tikintieji XVII a. pradėjo uoliau dalyvauti sekmadienio mišiose. Ši tikinčiųjų sueiga buvo esminis kolektyvinio gyvenimo momentas. Į mišias eidavo visų socialinių sluoksnių žmonės – nuo skurdžių ūkininkų ar amatininkų iki stambių žemvaldžių ir savininkų.

Sekmadienio mišių lankymas, ypač kaimuose, reiškė priklausymą bendruomenei. Neiti į mišias buvo tolygu atskirti save nuo kaimo gyvenimo, nebent vietinės bažnyčios liturgija buvo skurdi ar klebonas nesukalbamas, tuomet žmonės eidavo į gretimą parapiją. Visas tekstas pdf.

XVI a. Europoje siautė tarpkofesinės kovos, kurių metu protestantizmo šalininkai padarė daug žalos katalikiškoms bažnyčioms, daužydami jose kabančius paveikslus ir kitus meno kūrinius. XVII a. vyko bažnyčių interjero atstatymas, tačiau jis netapo identiškas prieš tai buvusiajam. Atsirado du nauji elementai – tabernakulis ir retabulas.

Tabernakulis (lot. tabernaculum – „palapinė“) yra išpuošta spintelės pavidalo vieta, kurioje laikomas Švč. Sakramentas. Pirmieji tabernakuliai pasirodė bažnyčiose XVI a. pabaigoje. Anksčiau šventieji likučiai buvo laikomi kukliose apsidžių nišose arba „balandžiuose“. Visas tekstas pdf.

Tridento Susirinkimas prasidėjo 1545 m. gruodžio 13 dieną. Eucharistinės sampratos diskusijai buvo pateikta dešimties klaidų sąrašas. Tos klaidos lietė realaus Kristaus buvimo sakramente klausimą, komuniją dviem pavidalais ir kitus aspektus, susijusius su komunija. Buvo nutarta, kad Mišių aukos klausimas bus aptariamas ne kartu su kitais, o tik tada, kai bus išspręsti pirmieji.

Toks sprendimas, viena vertus, leido greičiau ir iki galo apžvelgti didelės apimties darbus, bet, kita vertus, dėl tokio metodo labiau nei visi kiti buvo akcentuojamas realaus Kristaus buvimo sakramente klausimas. Šios krypties pasirinkimas gali būti suprastas, nes nuo Zwinglio doktrinos atsiradimo eucharistinės srities polemikoje realaus Kristaus buvimo sakramente klausimas atsistojo į pirmąją vietą. Visas tekstas pdf.

Po Džono Viklifo ir Jano Huso gyvenimo įvykių ir doktrinų įžengiama į Reformacijos laiką. Šis etapas, pasak istoriko Augusto Franceno, taip radikaliai koregavo Bažnyčios istoriją, kad nuo jo turime pradėti naujuosius Bažnyčios laikus.

Jis lemtingai paveikė visą naujųjų amžių eigą, ir niekas kitas jai savo reikšmingumu neprilygsta. Dėl jos ne tik suiro vienybė ir iš esmės susvyravo visuotiniai tikėjimo pagrindai, bet ir religinę mąstyseną pakeitė konfesinis mąstymas .

Krikščioniškos mąstysenos nebegalima vadinti bendra, bet išskaidyta į katalikiškąją, liuteroniškąją, kalvinistinę ir radikaliają.Visas tekstas pdf.

Scholastinės epochos pabaigoje, XIV ir XV a. teologai, kalbėdami apie Altoriaus sakramentą, perėmė ir išlaikė esminius tradicinio tikėjimo paveldo bruožus. Vis tik, kai kurie šio laikotarpio mąstytojai nepasitenkino vien tik savo pirmtakų tikėjimo mintimis, bet siekė labiau pabrėžti tam tikrus eucharistinio šventimo elementus ir iškelti į paviršių kai kurias, jų manymu, itin svarbias problemas.

Jų teologinė mintis vis aiškiau telkėsi aplink transsubstanciacijos (esmėkaitos) klausimą, palikdama nuošalyje aukojamąjį Mišių pobūdį, kryžiaus aukos repraesentatio (sudabartinimą), jos recordatio (atminimą) ir šitaip atitoldama nuo Eucharistijos visumos apmąstymo. Visas tekstas pdf.

Konsekruotų Ostijų galia

XII ir XIII a. iškilo stiprus pamaldumas realiam Kristaus buvimui Eucharistijoje. Tikinčiųjų sąmonėje atsirado suvokimas, kad konsekruoti eucharistiniai pavidalai turėjo galią už Eucharistijos šventimo ribų. Vadinamos „stebuklingos ostijos“ buvo laikomos kaip relikvijos. Šios ostijos patraukdavo minias piligrimų ir buvo geras įrodymas kovojant su erezijomis, kurios neigė realų Kristaus buvimą konsekruotuose pavidaluose. Tačiau buvo ir didelių nukrypimų. Kai kur Kristaus galia ostijose buvo naudojama magijos tikslams. Tokia konsekruotų ostijų galia už liturgijos ribų buvo suvokiama ir anksčiau. Viduramžių pradžioje, keliauninkai turėjo su savimi konsekruotos duonos, kuri jiems buvo tarsi laimės nešėja.

Skaityti daugiau...