.
.
.
.
Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę.
RB 4,21
Brangūs broliai ir seserys, šiandienos Evangelijos skaitinys pratęsia praeito sekmadienio Evangelijos epizodą. Tuomet buvo pasakojama, kad Jėzui nuvykus anapus Galilėjos, jį lydėjo gausi minia, nes ji buvo mačiusi stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams. Po to evangelistas Jonas mums sako, kad Jėzus, dar žmonėms lūpomis neištarus jokio prašymo ar noro, pats imasi iniciatyvos padauginti duoną ir pavalgydinti minią iki soties.
Jer 23, 1-6; Ef 2, 13-18; Mk 6, 30-34
Šio sekmadienio pirmame skaitinyje kalbama apie išblaškytas, išvaikytas avis, kurių piemenys neprižiūrėjo. Šiandien taip pat daug žmonių jaučiasi apleisti, vieniši. Kai kuriems žmonėms sunku gyventi savo bendruomenėje, pavyzdžiui, šeimoje, mokykloje, darbe… O Dievui visai nereikia kentėti vienišumo todėl, kad Jį sudaro trys asmenys. Taip pat Dieve nėra nesutarimo todėl, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia taip gerai bendrauja, kad jie trys sudaro tobulą vienybę, vieną Dievą. Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, kad žmogus įeitų į dieviškąją harmoniją, kurioje asmenų skirtumas nesukelia susiskaldymo, bet kurioje įvairovė praturtina bendrystę.
Brangūs broliai ir seserys, šiañdienos Mišų pradžiojè, põ garbė̃s hìmno, kùnigas taĩp mel̃džiasi: „Dieve, sàvo tiesà tù apšvietì klýstančius, kàd jiẽ grį̃žtų į̃ tìkrąjį kẽlią; padė́k tàd Bažnýčios vaikáms atmèsti visà, kàs žẽmina krikščióniško var̃dą, ir̃ laikýtis tõ, kàs jám pritiñka“. Bū́tų tikraĩ vertà atidžiaĩ pakomentúoti šį̃ garbìngą tèkstą, kurìs mùms pérduoda auteñtišką Bažnýčios tėvų̃ teològiją ir̃ móko prašýti tinkamiáusių gerybių, kuriàs Diẽvas nóri mùms dúoti. Palýginant sù lotỹnišku originalù, lietùviškas tekstas šíek tiẽk supaprastintas. Komentuodami bandýkime išver̃sti tiksliaũ: “Dievè, kàd klystantieji galė́tų sugrį̃žti į̃ kẽlią, tù jíems ródai sàvo tiesõs šviẽsą;” : Pirmóji maldõs dalìs glaustaĩ apibrė́žia žmogaũs esminiùs sántykius sù Diẽvu išgãnymo istòrijoje. Tèkstas sudãro puĩkią kaĩ kurių̃ Viẽšpaties vargdiẽnių maldãvimo púokštę. Jojè ýpač lengvà atpažìnti 25 psalmę: „Viẽšpats tiesùs ir̃ gẽras, todė̃l jìs klýstančius móko kẽlio. Jìs vẽda kukliúosius teisìngu takù, ir̃ móko juõs sàvo kẽlio“.
Brangūs Broliai ir Seserys, Šiandienos Evangelija mums pristato vieną iš Jėzaus gyvenimo ir misijos epizodų, kuriame išryškėja keletas pamokančių detalių. Pirmiausia – tai kas yra paviršutiniškas Jėzaus arba aplamai kito asmens pažinimas, po to, žmogaus tikėjimas ir Jėzaus atliepas į jį, ir galiausiai – koks turi būti atsakas į nesėkmę. Šis Morkaus Evangelijos pasakojimas apie Jėzaus sugrįžimą į savo tėviškę Nazaretą užbaigia evangelisto pasakojimų ciklą apie Jėzaus stebuklus. Prieš sugrįždamas į tėviškę, Jėzus keliavo po Galilėją, kur išgydė netyromis dvasiomis apsėstą vyrą, vėliau – kraujoplūdžiu sergančią moterį, ir galiausiai – jis prikėlė iš numirusių sinagogos vyresniojo dukrelę.
Brangūs Broliai ir Seserys, šie Išminties knygos žodžiai kontrastuoja su Evangelijos skaitiniu, kuris mums pristato visiškai kitokią žmogaus ir visos žmonijos būklę. Išties Evangelijoje kalbama apie jau dvylika metų sergančią moterį, ir netiesiogiai užsimenama apie žmonių visišką bejėgiškumą jai padėti – dar daugiau, yra konstatuojama, kad tokios žmonių pastangos tik pasiglemžė visą jos nuosavybę ir sveikatą. Raštas sako: ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. Bet svarbiausia – Evangelijos skaitinys pasakoja apie jaunos mergaitės, kurios amžius galėtų simbolizuoti patį gyvenimą ir viltį, sunkią ligą ir galiausiai jos mirtį.
2013-06-24 Brangūs broliai ir seserys : iš pirmo žvilgsnio Jonas Krikštytojas gali atrodyti gana paradoksali asmenybė. Jis yra laikomas evangelinio džiaugsmo šaukliu ir Kristaus pirmtaku. Gali taip pat atrodyti, kad jo griežtas gyvenimas dykumoje neturėjo žmogiško džiaugsmo, o jo skelbimas apie galingą Mesiją, kuris ateis iš karto teisti žmones, kirviu iškirsdamas neduodančius gerų vaisių medžius, vėtykle išvalydamas kluoną, sudegindamas pelus neužgęsinama ugnimi, skiriasi nuo švelnios, nuolankios širdies mokytojo, bei gerojo ganytojo Jėzaus, kuris ateis ne pasmerkti pasaulio, bet kad per jį pasaulis būtų išgelbėtas.
2015-06-07. Brangūs broliai ir seserys, šį sekmadienį Lietuvos parapijos švenčia Devintines, Kristaus eucharistinio Kūno ir Kraujo iškilmę, kurią mes šventėme praėjusį ketvirtadienį pagal visuotinės Bažnyčios kalendorių. Tai šventė, per kurią mes ypatingai kontempliuojame Kristaus buvimą su mumis Eucharistijoje. O šiandien Palendriuose iškilmingai ir su dideliu džiaugsmu mes minime mūsų bažnyčios pašventinimą, kuris įvyko prieš 13 metų. Bet kodėl taip svarbu šventinti bažnyčių pastatą ir po to švęsti jų metines? Iš tikrųjų mes švenčiame pirmiausia ne pastato, bet visuotinės Bažnyčios slėpinį. Bažnyčia yra Dievo Tauta, Kristaus Mistinis Kūnas ir Gyvojo Dievo namai, maldos bei bendravimo su Dievu namai visoms tautoms, visai žmonijai.
Trumpas liturginis įvadas ir homilija
Drauge su žydais ir musulmonais mes skelbiame, jog Abraomo, mūsų tėvo, Dievas yra vienintelis: mes tikime į vieną Dievą. Bet mes taip pat tikime, kad Jėzus Kristus, Viešpats, yra Dievo Sūnus, „tikras Dievas iš tikro Dievo; gimęs, bet ne sukurtas, esantis vienos prigimties su Tėvu“, ir tikime „į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą“.
