.
.
.
.
Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę.
RB 4,21
Iz 43, 16–21; Fil 3, 8–14; Jn 8, 1–11
Dėl Kristaus aš ryžausi visko netekti … kad būčiau jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo. Brangūs Broliai ir Seserys, Iš šiandienos Mišių antrojo skaitinio ir Evangelijos galime išskirti vieną esančių svarbių temų – teisumą. Dažnai gali nutikti, kad žmogaus teisumo samprata yra labai skirtinga nuo tos, kokią Dievas ją regi esant, ir, vadinasi, kokia ji yra iš tiesų. Evangelijos epizodas mums pristato Jėzų, nuo pat ankstyvo ryto mokantį žmones šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, nes iš jo žodžių sklido galia ir gyvybė, kuri atgaivindavo nuoširdžiai besiklausančiųjų ir žodį priimančiųjų sielas.
Tačiau šį taikų paveikslą sutrikdo viena kategorija žmonių, Evangelija sako, jog tai buvo Rašto aiškintojai ir fariziejai, kitaip tariant, Žydų tautos intelektualinis elitas, kurie patys, savo ruožtu, jau nuo pat ankstyvo ryto buvo kupini piktų kėslų, kaip pagauti Jėzų jo kalboje, kad galėtų jį apkaltinti. O kad tai pasiektų, jie nori pasinaudoti kitų trapių žmonių nesėkme, suklupimu svetimavimo nuodėmėje.
Tas faktas, kad Rašto aiškintojai ir fariziejai atveda ir prieš Jėzų pastato tik vieną nuodėmės kaltininką – moterį, mums gali sukelti teisėtą nepasitenkinimą, tačiau nereikia net sakyti, kad ir tas svetimautojas vyras, pagal ano meto įstatymą, užsitraukė mirties bausmę (žr. Įst 22, 22-24). Jeigu jam kažkokiu būdu pasisekė ištrūkti iš žmonių rankos, tačiau nereikia abejoti, kad jis su savimi nusinešė kaltę. Rašto aiškintojams ir fariziejams kaltinant moterį, Jėzus tik tylėjo ir pasilenkęs pirštu rašė ant žemės.
Kai kurie Jono Evangelijos rankraščiai šioje vietoje priduria: ėmė pirštu rašyti ant žemės kiekvieno iš jų nuodėmes. Galime įsivaizduoti dar įdomesnę sceną: Jėzus ėmė rašyti ant žemės šalia stovinčių kaltintojų meilužių vardus. Kai kurie egzegetai pateikia įdomią mintį, kuri teisinga tuo, kad leidžia palyginti Evangelijos epizodą su kita Švento Rašto vieta, į kurią evangelistas Jonas galėjo daryti aliuziją. Išties, jų manymu, Jėzus galėjo pirštu išvedžioti ant žemės moters vardą: „Susana“. Ką tai reiškia?
Tai yra nuoroda į pranašo Danieliaus knygos 13 skyrių, kur yra nupasakojama istorija Susanos, neteisingai apkaltintos svetimavimu. Susanos istorija pristato nedorus ir neteisingus teisėjus, kurie buvo sumanę įbauginimais išnaudoti moterį savo geismams patenkinti, tačiau, nieko nepešę, galiausiai ją melagingai apkaltino svetimavimu ir nuteisė mirti. Nors Evangelijos pasakojime toji kaltinama moteris galėjo iš tiesų būti sugauta svetimaujant, tačiau jos kaltintojams Susanos ir jos niekingų teisėjų priminimas galėjo nebyliai užduoti klausimą, apie tai, kokios yra jų pačių slaptos intencijos šios bylos atveju, ir ar kartais jie netampa panašūs į anuos teisėjus, kuriais buvo auklėjami bjaurėtis.
Kaip ten bebūtų, veikiausiai ne tai, ką Jėzus užrašė ant žemės, bet susimąstyti ir savikritiškai save įvertinti priverčia jo pasakyti žodžiai: Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį. Koks nors ten stovintis uolus ir pamaldus žydas galėtų išvardyti visas savo privilegijas ir teisumus, kuriuos pagrindžia kūniška kilmė ir paklusnumas įstatymui, ir apaštalo Pauliaus žodžiais kalbėti: Esu aštuntą dieną apipjaustytas, kilęs iš Izraelio tautos, žydas iš žydų, įstatymo tiksliai besilaikantis fariziejus, uolus Bažnyčios persekiotojas, be priekaištų vykdęs įstatymo reikalaujamą teisumą (Fil 3, 5-6).
Išties, ano meto žmonių vertinimais: nepriekaištingas įstatymo reikalavimų vykdymas tolygu teisumui ir šventumui. O įsitikinimas savuoju teisumu pagimdo, galbūt, ir kitą mintį apie save – apie asmeninį nenuodėmingumą. Vadinasi, būtų galima paimti akmenį ir sviesti. Tačiau Jėzaus akivaizdoje, staiga, savęs nuteisinimas praranda pagrindą. Šventasis Paulius sako, kad tas pasitikėjimas, kurį jam suteikė kūnas, tėra tik nuostolis ir sąšlavos. Vienas V-tojo amžiaus vienuolis pasakė: „Neieškok laisvės įstatymo tobulumo žmogiškose dorybėse, mat per jas neaptiksi nė vieno tobulo.
Kadangi jo tobulumas yra paslėptas Kristaus kryžiuje“1. Taigi, ir kaip tvirtina apaštalas Paulius, gręžiantis į Viešpatį reikia išsižadėti asmeninio teisumo iliuzijos ir pasitikėti tik teisumu, einančiu iš Dievo, paremto tikėjimu Kristumi. Toks gyvenimo ir mąstysenos posūkis atveria vartus Kristaus, nukryžiuoto ir prisikėlusio, pažinimui. Ir šis pažinimas nelieka grynai protinis, bet tai yra gyvybę teikiantis ir perkeičiantis širdies pažinimas, kuris apima visą žmogų. Šis pažinimas, neatsiejamas nuo einančios iš Dievo malonės, įtraukia žmogų į patirties bendrystę su Viešpačiu ir taip jam leidžia turėti dalį prisikėlimo galybėje, o kartu ir kentėjimuose.
Be to, toks draugystės ryšys su Viešpačiu, pratina žmogų savyje atkartoti Jėzaus jausmus, kurių pagrindinis bus meilė ir gailestingumas. Kiek žmogaus širdyje yra meilės ir gailestingumo, tiek jis gyvena pagal Dievo vaikų laisvės įstatymą. Atsisakyti savojo teisumo ir savęs nuteisinimo ir, iš kitos pusės, laukti šios malonės iš Kristaus – tai rimtai pradėti tikėjimo kelią, arba veikiau bėgimo maratoną – aš vejuosi, norėdamas pagauti, sako apaštalas Paulius. Krikščioniškas tobulumas nėra tai, kas jau yra pasiekta ir atlikta, bet veikiau būti nuolatos Kristaus Jėzaus pagautiems.
Evangelijos skaitinio gale Jėzus ištaria moteriai pilnus vilties žodžius: Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk. Tai nereiškia paprasčiausio ignoravimo ar užmiršimo to, kas buvo nedorai padaryta, bet reiškia tikrą atleidimą. Kaip muitininkas iš vieno Evangelijos palyginimo, kuris šventykloje meldėsi nepakeldamas savo akių, o tik mušdamasis į krūtinę ir save kaltindamas, sugrįžo į savo namus išteisintas, taip dabar Kristaus išteisinta buvo ši moteris, kurią, rodos, visi kaltino. Mozės įstatymas, į kurį apeliavo kaltintojai, šiuo konkrečiu atveju buvo linkęs pašalinti blogį paties nusidėjėlio sunaikinimu, o tuo tarpu Jėzaus įstatymas, kuris yra įrašomas širdyse, panaikina nuodėmę, o ne nusidėjėlį, ir šis nuodėmės įveikimas yra lydimas paties žmogaus laisvu valios noru keistis ir taisytis.
Vienas Dykumos Tėvas yra pasakęs: „Man labiau priimtinas žmogus, kuris padaręs nuodėmę, ją pripažino ir atgailauja negu tas, kuris nei nusidėjo, nei nusižemina. Kadangi pirmasis save laiko nusidėjėliu ir mintyse nusižemina, o tuo tarpu antrasis save skaito teisiu, kad teisus ir dėl to puikuojasi“. Brangūs broliai ir seserys, šiais gailestingumui pašvęstais metais, išmokime ne tik priimti gailestingumą, bet ir patys kitiems jį parodyti. O geriausias būdas sulaukti Dievo gailestingumo – tai jo melsti kitiems. Amen.
T. Robertas Dabkevičius OSB