.
.
.
.
Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę.
RB 4,21
Iš 3, 1–8. 13–15; 1 Kor 10, 1–6. 10–12; Lk 13, 1–9
"Štai dabar palankus metas (2 Kor 6, 2). Šventajam Pauliui rašant šiuos žodžius, gavėnios laiko dar nebuvo. Juk kiekviena metų diena yra ir išganymo diena, ir palankus metas atsiversti. Tačiau gavėnia yra ypatingas laikas, skirtas pašalinti visus praeitųjų laikų aplaidumus, rašė šventasis Benediktas. Šiandien Evangelija ragina mus naudotis laiku, kad šis duotų vaisių, atsivertimo vaisių.
Trejus metus figmedis nedavė vaisių. Šie treji metai gali būti mūsų praėjusio gyvenimo įvaizdžiu. Suteikti vieneri papildomi metai galėtų vaizduoti liekančius mūsų gyvenimo metus. Gavėnios laikas yra šio mums liekančio laiko ženklas. Naudokimės šiuo laiku, kad atsiverstume. Taigi, nepažinus Viešpaties aplankymo meto (Lk 19, 44), mums grėstų pavojus atsidurti figmedžio, kurį Jėzus prakeikė keletą dienų prieš savo mirtį, situacijoje. Ne tik gavėnia, bet ir nelaimės, kurios ištinka žmones, yra mums įspėjimai. Tokios nelaimės yra mums ženklai, kuriuos nurodo Jėzus ir Paulius.
Antrame skaitinyje nelaimė ištinka kaltuosius. Ji yra bausmė dėl jų neištikimybės. Jie nepatiko Dievui, ir jų kūnai liko gulėti dykumoje. Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdys. Iš tikrųjų mes nežinome, koks buvo jų galutinis likimas po mirties. Tačiau jų tragiška mirtis mums yra ženklas amžinosios mirties, skirtos tiems, kurie mirs turėdami sunkią nuodėmę ir nesigailėdami bei atstumdami gailestingąją Dievo meilę (KBK 1033). Evangelijos pradžia giliau liečia blogio ir kančios slėpinį bei nekaltojo kančią.
Iš tiesų neįmanoma visai suprasti šio slėpinio. Antai, Jėzus, tikras teisusis, neatėjo paaiškinti, kodėl kančia egzistuoja, bet jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė. Jis prisiėmė mūsų bausmę už kaltes, kad užsistotų už mus – nusidėjėlius (Iz 53, 10–12). Tikrai tai yra slėpinys, būtent kančia nekaltojo, kuris dalyvauja kančioje, mirtyje ir prisikėlime to, kuris yra ir visiškai teisusis ir vienintelis pasaulio gelbėtojas. Žiniasklaida neretai praneša apie nelaimes ar katastrofas. Tai nėra pelnytos aukų bausmės, kurios galėtų mus raminti dėl mūsų teisumo.
Ne. Jas mes turime laikyti ženklais, kurie reiškia, kad gyvenimas yra trumpas, kad mūsų gyvenimas tikrai pasibaigs. Žinoma, tokie liūdni įvykiai reikalauja solidarumo. Taip pat jie primena šventojo Pauliaus įspėjimą: Štai dabar palankus metas. Visi esame raginami neatidėliojant eiti atsivertimo keliu: per pasninką, per maldą ir per gailestingumo darbus. Šiandien, kaip ir Mozės laikais, Dievas mato savosios tautos vargus, jis mato mūsų sunkumus.
Laikui bėgant, Dievas neapkursta, bet girdi mūsų skundą. Šiandien, kaip ir Mozės laikais, Dievas sako: išgirdau persekiojamųjų skundą prieš prispaudėjus, žinau jų kančią. Šiandien taip pat Dievas atskleidžia savo meilę ir užuojautą. Jis atsiuntė savo Sūnų, naują Mozę, kad jis išvaduotų mus iš vergijos, sunkesnės negu vergija Egipte, būtent iš nuodėmės vergijos. Jėzaus asmenyje Dievas nužengė, kad išvestų mus į žemę, daug gražesnę negu Kanaano kraštas.
Tačiau tarp išėjimo iš vergijos krašto ir įžengimo į laimingą žemę Dievo tauta turėjo išgyventi dykumoje keturiasdešimt metų, kurie yra žemiškojo gyvenimo įvaizdis. Išėjimas iš Egipto vaizduoja mūsų krikštą. Mūsų mirtis bus slenkstis, už kurio prasidės tikrasis gyvenimas Dievo poilsio krašte, kaip sakė psalmininkas. Iki tos dienos, kurios nežinome, einame į priekį, šio gyvenimo dykumoje sustiprinami Dievo Žodžio ir dangaus manos – Eucharistijos, kuri yra maistas, teikiantis amžinąjį gyvenimą. Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų (Jok 4, 7–8), rašė apaštalas Jokūbas.
Brangūs broliai ir seserys, Dievas sukūrė žmogų, kad bendrautų su juo. Jis yra Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo. Jis yra Dievas Pranciškaus Asyziečio ir Teresės iš Kalkutos. Jis yra Dievas mūsų protėvių, mūsų tėvų ir kiekvieno iš mūsų Dievas. Jis yra Dievas, tapęs artimu žmonėms. Tačiau tuo pat metu Jis yra transcendentinis Dievas, kuris sakydamas „Aš esu Esantysis“, apreiškia savo paslaptingą vardą. Dievas yra neapsakomas, viršija viską, ką mes galime suprasti.
Taigi taip, kaip Mozė, apvalykime savo širdį, ir pirmiausiai Dievo garbinimu. Šiuo gavėnios laiku, eidami atgailos keliu ir atlikdami konkrečius gailestingumo darbus, artinkimės prie Viešpaties ir tuomet jis tikrai artinsis prie mūsų, kaip Pats yra pažadėjęs!
T. Bernardas de la Borderie OSB