.
.
.
.
Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę.
RB 4,21
Pamaldumo Eucharistijai pokyčiai
Kalbant apie pamaldumą Eucharistijai ir jos teologiją XI-XIV amžiai laikomi vieni svarbiausių krikščionybės istorijoje. Kanonistai nusprendė, kad vien tik pagal taisykles šventimus priėmę kunigai galėjo sudabartinti Kristų Mišių metu. Teologinė refleksija pamažu nustatė, kuriuo Mišių momentu Kristus yra sudabartinamas, kokiais būdais šis sudabartinimas įvyksta ir kaip jis buvo galimas. Kitaip tariant, buvo siekiama giliau suvokti kunigo tapatumą, kuris jau tampa neginčijamas Kristaus sudabartinimo tarpininkas ir apibrėžti eucharistinių pavidalų konsekravimo, kaip liturgijos šerdies, momentą. Liturgistai teigia, kad Eucharistijos celebravimas šiuo laiku tapo tarsi kunigo reikalas pasauliečių naudai.
Tuo tarpu pasauliečiai sakramento šventime dalyvavo kitais maldingumo pavidalais, nevisiškai nesusijusiais su pačiu liturgijos vyksmu. Liaudies pamaldumas šioje epochoje akcentavo du dalykus: Pirma: tikintieji ypač telkė savo dėmesį į Kristaus sudabartinimo Eucharistijoje momentą ir kartu į nuolatinį Kristaus buvimą ostijoje, kuri jau imta garbinti ir už Eucharistijos šventimo ribų. Ir antra: tikinčiųjų sąmonėje ėmė formuotis supratimas, kad tam tikros maldos ir veiksmai (ypač jei jie susiję su krikščioniško tikėjimo ir meilės darbais) gali atstoti konsekruoto pavidalo priėmimą. Iš čia atsirado taip vadinama „Dvasinė komunija“, kuri tikintiesiems jau tapo dažniausia sakramento priėmimo praktika.
Kristaus buvimo sakramente neigimas
Ši epocha taip pat patyrė sunkumų atpažinti Kristaus buvimą sakramente. Nuo XII a. kelios įtakingos eretikų grupės ėmė neigti Kristaus buvimą Eucharistijoje ir teigė, kad katalikų liturgija (tokia, kokia buvo tuo metu), negalėjo šio buvimo realizuoti. Kovodami prieš šias erezijas tuometiniai teologai intensyviai gilino Kristaus buvimo eucharistiniuose pavidaluose refleksiją. Tuo metu buvo atrasta Aristotelio filosofija, kurios sąvokos labai padėjo įrodyti, kaip šis buvimas įvyksta. Teologiniai debatai stiprėjo ir tapo vis labiau moksliniai, tuo tarpu pamokslininkai rinko stebuklingų ostijų pasakojimus, siekdami atstumti eretikus. Stebuklingos ostijos, nuo kurių pagydavo žmonės, tapdavo traukos ir piligrimų centrais. Teologai ir pamokslininkai skelbė žmonėms, kad Kristaus buvimas sakramente siekia įvesti juos į vis glaudesnį dvasinį ryšį su prisikėlusiu Kristumi. Tikrai priimti Viešpatį – tai gyventi aktyvų tikėjimo ir meilės gyvenimą ryšyje su visais, kurie taip gyveno.
Grigaliaus reforma
Minėtų pokyčių pradžia prasidėjo XI a. siekiant pertvarkyti bažnytines struktūras. Visa tai vadinama „Grigaliaus reforma“, nes pagrindinis pertvarkos skatintojas buvo popiežius Grigalius VII. Svarbiausias šios reformos pokytis Eucharistijos srityje, kaip minėta, buvo nutarimas, kad tik pagal taisykles šventimus gavęs kunigas galėjo sudabartinti Kristaus buvimą sakramente. Be to, šventimai apsiribojo trimis klerikalinėmis kategorijomis: subdiakonai (tai klero statusas prieš diakonystę), diakonai ir kunigai. Buvo labai aiškiai atskirta pasauliečių statusas ir visų pašventintųjų statusas. Kunigo statusas tapo apibrėžtas: jis yra tas, kuris gali sudabartinti prisikėlusį Viešpatį Eucharistijoje. Egzistuoja istoriniai šaltiniai, iš kurių galima susidaryti įspūdį, jog ankstyvaisiais viduramžiais Eucharistijai galėjo vadovauti paskirtas žmogus, ne kunigas. Kai kurie istorikai teigia, kad karolingų epochos Bažnyčioje kai kur celebravimui vadovaudavo kanauninkės moterys.
Siekiant įgyvendinti reformas, Grigalius VII prašė tikinčiųjų nedalyvauti Eucharistijoje, kuriai vadovauja su simonija susijęs kunigas (simonija – tai galimybė nusipirkti kunigo pareigybę) arba vedęs kunigas. Šitaip pasauliečiai įgijo galią nuspręsti, ar Eucharistija galioja, ar ne. Teologai XII a. dar galėjo diskutuoti, ar Kristaus sudabartinimui sakramente reikalingas šventimus priėmęs kunigas, ar ne. Kai kurie manė, kad eucharistiniai pavidalai pavirsta Kristaus Kūnu ir Krauju tiesiog ištariant konsekracijos žodžius, ir nesvarbu, kas juos ištaria, kad ir moteris. Pirmasis oficialus dokumentas, kuris aiškiai nustatė ryšį tarp kunigo apeiginio įšventinimo ir eucharistinių pavidalų konsekravimo buvo ketvirtasis Laterano susirinkimas 1215 metais. Jo dekretuose sakoma: „Aišku, kad niekas kitas negali realizuoti sakramento, kaip tik apeiginiu būdu įšventinti kunigai ryšyje su Bažnyčios raktais, kuriuos pats Kristus patikėjo apaštalams ir jų įpėdiniams“.
Kada ostija pavirsta Kristaus Kūnu ir Krauju?
XI-XII a. teologai daug diskutavo, siekdami nustatyti, kuriuo momentu eucharistiniai pavidalai pavirstas Kristaus Kūnu ir Krauju. Vieni manė, kad šį perkeitimą atlieka kryžiaus ženklas tariant konsekracijos žodžius, kiti manė, kad tai atlieka viso kanono kalbėjimas, dar kiti teigė, kad pavidalai pakeičia substanciją per „Tėve mūsų“ maldą. XII a. pab. teologai užsklendė diskusijas šiuo klausimu ir nustatė, kad tik Eucharistijos įsteigimo žodžiai tariami pagal taisykles įšventinto kunigo sudabartina prisikėlusį Kristų eucharistiniuose pavidaluose. Šitaip pačioje XIII a. pradž. atsiranda paprotys iškelti Ostiją ir taurę po konsekracijos žodžių.
Ankščiau aukos į viršų būdavo keliamos po Eucharistijos maldos kaip padėkos ženklas, tačiau dabar konsekruotų pavidalų iškėlimas įgavo kitą prasmę: jie jau keliami, kad tikinčiųjų sueigai būtų parodyta, jog stebuklas įvyko, prisikėlusio Kristaus Kūnas ir Kraujas yra jau ant altoriaus. Toks iškėlimas tikintiesiems greitai tapo itin svarbus momentas. Daugelis tikėjo, kad pakanka vien tik pažvelgti į Ostiją, kad ją priimtum dvasiškai. Kaip tik šiuo laiku pradedama skambinti varpeliu, kad visi tikintieji būtų įspėti dėl įvykusio stebuklo ir galėtų kreipti savo maldas. XIII a. pabaigoje konsekracijos momentas tapo centrinis Mišių įvykis, o konsekruotų pavidalų iškėlimas – maldingumo kulminacija. Šiuo laiku pasirodo ir nuolat deganti lemputė prie tabernakulyje laikomų konsekruotų pavidalų ir maldos prieš šventuosius pavidalus neliturginiu metu.
Iš komunijos priėmimo į matymą
Maldos praktika prieš konsekruotus pavidalus ne Eucharistijos metu labai sustiprėjo tada, kai 1209, šv. Julijona Liežietė patyrė viziją, kurioje buvo prašoma, kad Bažnyčia įsteigtų atskirą šventę Kristaus esančio šventuose pavidaluose garbei. Archidiakonas Jokūbas Pantaleonas (Jacques Pantaléon) Liežo diocezijoje šią šventę inauguravo 1246 metais. Dar tais pačiais metais jis tapo popiežiumi Urbanu IV ir tuoj pat šią šventę nurodė švęsti visai Vakarų Bažnyčiai. Tačiau ši šventė, kuri vadinosi Kristaus Kūno ir Kraujo švente, visuose regionuose prigijo tik XIV amžiuje. Įdomu tik pastebėti, kad jau XIII a. maldingumas tikram ir gyvam Kristaus buvimui sakramente liturgijos centrą perkėlė iš konsekruotų pavidalų priėmimo į jų matymą.
Velykinė išpažintis ir komunija
XI a. eigoje Eucharistija buvo priimama paprastai triskart per metus: per Velykas, Kalėdas ir Sekmines. Ketvirtasis Laterano susirinkimas 1215 m. nustatė, kad kiekvienas sąmoningą amžių pasiekęs krikščionis kartą per metus turi atlikti išpažintį pas savo parapijos kunigą ir priimti Eucharistiją bent per Velykas (21 kanonas). Priimti kasmetinę komuniją individą vertė didelis socialinis spaudimas. Nepriimti velykinės komunijos reiškė būti labai sunkios nuodėmės būklėje. Viešai atsisakę priimti komuniją galėjo sukelti didelius įtarimus, būdavo net apkaltinti erezijomis. Teologai teigė, kad kunigas privalo duoti komuniją tiems, kurie jos prašo, net jei jis ir žino, kad prašantysis yra sunkios nuodėmės būklėje. Šiuo velykiniu išpažinties ir komunijos laiku tikintieji buvo įpratę aukoti metinę dešimtinę parapijai.
XIII a. atsirado galimybė atlikti išpažintį ir priimti komuniją pas charizmatiškus pamokslininkus domininkonus, kurių skaičius sparčiai didėjo. Kadangi kunigų išlaikymas priklausė nuo parapijinių įplaukų, iškilo daugybė konfliktų tarp vienuolių domininkonų ir diocezinių kunigų. Po IV Laterano susirinkimo kanonų teisė primygtinai pabrėžė, kad metinę išpažintį reikia atlikti pas savo parapijos kunigą ir priimti komuniją savo parapijoje. XIII a. pab., norint šią pareigą atlikti už savo parapijos ribų, reikėjo specialaus leidimo.
Br. Lukas Skroblas OSB