.
.
.
.
Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę.
RB 4,21
Aba Pemenas pasakė: „Yra balsas, kuris šaukia žmogui iki jo paskutinio atodūsio: „šiandien atsiversk“.
Šis balsas yra ne kas kita, kaip Jėzaus pažadėtasis Globėjas – Šventoji Dvasia, kuri yra atsiųsta į tikinčiųjų širdis ir lieka per amžius (plg. Jn 14, 16). Ji moko, primena, ko Kristus mokė.
Šventąją Dvasią galima apčiuopti tikėjimu per jos poveikį ir dovanotus potyrius. Būdama nuodėmės, savanaudiškumo, garbės troškimo priešininkas, ji neišsakomais atodūsiais kasdien santūriai ragina atsigręžti į Kristų. Švelniai skatinančiu balsu ji kreipiasi į sąžinę, sykiu neverčia ir visuomet palieka žmogui laisvę šį balsą atstumti.
Aba Alonijus pasakė: „Jei vienuolis savo širdyje nesako: 'šiame pasaulyje esu tik aš ir Dievas', jis neturės ramybės.“
Žmogus pasirenka vienuolio kelią, nes jaučiasi kviečiamas gyventi akis į akį su Dievu dykumoje. Todėl normalu, kad jis gali rasti ramybę ne žmonių gausybėje, bet ištverdamas kūnu ir širdimi vienumoje, ten, kur yra tik jis ir Dievas. Kažkas yra pasakęs, kad monastiniai vienuoliai yra šiltnamio augalai. Jie negali augti ten, kur pučia stiprus vėjas, kur sninga, gausiai lyja. Jie gali skleistis tik tam tikromis sąlygomis.
Vienas brolis paklausė Abos Pemeno: „Ką reiškia psalmininko žodžiai: „mano širdis džiaugsis tais, kurie bijo tavo vardo“. Senolis atsakė: „Šventoji Dvasia teikia šiuos žodžius žmogui iki mirties ir net šiandien.“
Biblijoje apie Dievo baimę kalbama įvairiai. Ji apibūdinama kaip šiurpas, išgąstis, bausmės ir teismo baimė, pagarba ir baimingumas. Santykyje su Dievu svarbiau išskirti du baimės pavidalus: vergišką baimę ir sūnišką baimę. Vergiškos baimės atveju Dievo bausmės natūraliai bijomasi, nes bijomasi fizinių pasekmių pačiam žmogui.
Vieną dieną Aba Arsenijus savo celėje buvo apimtas demonų, kurie jį vargino. Jo mokiniai, atėję jo aplankyti ir stovintys lauke, išgirdo jį šaukiantis Dievo: „O Dieve, neapleisk manęs, aš dar nieko nepadariau gera tavo akivaizdoje, bet dėl tavo gerumo, leisk man pradėti.“
Atsiskyrėliai, pasirinkę gyvenimą vienatvėje, ieškojo vidinės ramybės ir tapdavo jos atradimo žinovai. Jie ieškojo ramybės bėgdami nuo pasaulio. Bet labai greitai patirdavo, kad vien tik vienatvė pati savaime nenuramina. Jie išėjo į dykumą, bet buvo užpulti „demonų“ – gausybės minčių ir fantazijų, kurios drumstė jų ramybę.
Aba Arsenijus, dar gyvendamas rūmuose, meldė Dievą sakydamas: „Viešpatie, vesk mane taip, kad būčiau išgelbėtas.“ Jam pasigirdo balsas: „Arsenijau, bėk nuo žmonių ir būsi išgelbėtas.“
Arsenijus buvo imperatoriaus rūmų aukštas pareigūnas. Jis, be abejo, turėjo visus lengvo, patogaus ir veikiausiai teisėto gyvenimo malonumus. Tačiau jis buvo krikščionis ir suprato, kokie pavojai tyko prie jo išganymo slenksčio. Todėl jis meldė Dievą be atvangos, nuolat kartodamas: „Viešpatie, vesk mane taip, kad būčiau išgelbėtas.“ Galiausiai buvo išklausytas, tačiau atsakymas, kurį jis išgirdo, buvo turbūt ne toks, kokio tikėjosi: „Bėk nuo žmonių ir būsi išgelbėtas.“
Vienas brolis atėjo į Keliją pas tėvą Mozę, kad išgirstų iš jo žodį. Senolis jam sako: „Eik, pasilik savo celėje ir ji tave visko išmokys.“
Dykumos vienuoliams pasilikti savo celėje reiškė priešintis pagundai ją palikti. Monotoniškas ir sunkus gyvenimas vienumoje keldavo nuobodulį ir kiekvienas vienuolis patirdavo pagundą eiti į viešumą. Pagunda apsivilkdavo gražiomis ir apgaulingomis priežastimis: pagelbėti netoliese gyvenančiam kitam vienuoliui, slaugyti ligonį, išgelbėti nusidėjėlį. Tačiau palikti celę buvo galima ir dėl pozityvios priežasties – tai apsilankyti pas savo dvasios tėvą, prašyti jo patarimo ar padrąsinimo.
Puslapis 2 iš 2