Scholastinės epochos pabaigoje, XIV ir XV a. teologai, kalbėdami apie Altoriaus sakramentą, perėmė ir išlaikė esminius tradicinio tikėjimo paveldo bruožus. Vis tik, kai kurie šio laikotarpio mąstytojai nepasitenkino vien tik savo pirmtakų tikėjimo mintimis, bet siekė labiau pabrėžti tam tikrus eucharistinio šventimo elementus ir iškelti į paviršių kai kurias, jų manymu, itin svarbias problemas.

Jų teologinė mintis vis aiškiau telkėsi aplink transsubstanciacijos (esmėkaitos) klausimą, palikdama nuošalyje aukojamąjį Mišių pobūdį, kryžiaus aukos repraesentatio (sudabartinimą), jos recordatio (atminimą) ir šitaip atitoldama nuo Eucharistijos visumos apmąstymo. Visas tekstas pdf.