Asmeninė Eucharistijos dimensija

(11 straips. Dalyvavimas Eucharistijoje IV-VIII a.) Eucharistijos šventime IX-X a. tikintieji atitolsta nuo bendrų praktikų, kaip antai dalyvavimas atnašų procesijoje. Tačiau šiuo laikotarpiu itin sustiprėja asmeninė Eucharistijos dimensija. Mišių metu pasirodo naujos asmeninės ir tylios maldos. Šios individualios maldos nustatomos taip pat ir kunigams, kuris jie tyliai kalba vilkdamiesi liturginius drabužius, priartėję prie altoriaus, atnašavimo metu, prieš pradėdami Eucharistijos maldą ir komunijos priėmimo metu. XI-XII a. šios maldos kunigui jau aiškiai nurodytos mišiole. Tad Eucharistijos šventime iškilo tam tikra individualistinė forma, kuri tuo metu sutapo su asmeninio teismo po mirties mintimi.

Rankos tampa nešvarios

Šiuo laikotarpiu tikintieji Mišiose dalyvavo reguliariai, tačiau komuniją priimdavo retai. Jie labai jautriai priėmė vidinės švaros būtinybę, kurią pasiekti buvo sunku. VIII-IX a. iškilo supratimas, kad tikintieji komunijos liesti negali. Daugelyje regionų (tiek Rytuose, tiek Vakaruose) atsisakyta duoti tikintiesiems komuniją į ranką, nuo šiol ji priimama tik į burną. Dar IV a. Jonas Auksaburnis ir Kirilas Jeruzalietis ragino tikinčiuosius priimti komuniją delnuose, juos sudedant vieną ant kito ir šitaip padarant tarsi sostą Kristaus Kūnui. Šie Tėvai taip pat ragino, prieš įdedant konsekruotą pavidalą į burną, paliesti juo savo veido dalis, kad per kontaktą su Eucharistija būtų pašventinti kūno jutimai. Viduramžiais rankos jau tampa nešvarios, nes dėl nuodėmės jos tarsi įtraukia visą asmenį.

Kurį laiką dar buvo galima priimti komuniją į ranką, tačiau šios turėjo būti apgaubtos skraiste. Šiuo laikotarpiu atrodė netinkama nešti Dievą savo rankose ir tiesiogiai liesti šventus daiktus. Tam tikra prasme, žvilgsnis tapo svarbiau už lytėjimą. Nuo IX a. komuniją liečia ranka vien tik kunigai, ir tik jie priėmė komuniją abiem pavidalais. Tačiau pirmieji draudimai liesti komuniją ranka jau atrandami VI a. pabaigoje. Antai Auksero (Auxerre) diocezinis sinodas (Galijoje) uždraudžia moterims paliesti nuogomis rankomis Eucharistiją ir altoriaus užtiesalą. Moters rankos nebuvo gana švarios, kad paliestų Eucharistiją, be to, ji galėjo perduoti savo nešvarumą viskam, ką paliečia.

Tačiau, nors ir neprisiartindami prie eucharistinio stalo, tikintieji labai giliai suvokė eucharistinės aukos svarbą jų gyvenime. Priimti Eucharistiją jiems ir toliau buvo labai svarbu, bent agonijos metu, idant būtų saugiai pereinama į anapusybę. Viatiko gavimas buvo toks svarbus, kad kartais jis būdavo duodamas net mirusiems, nepaisant kanoninių draudimų. Komunijos vaisiai buvo tokie svarbūs, kad mirties akivaizdoje neduoti komunijos net dideliems nusidėjėliams atrodė per žiauru. Komunija agonijos metu būdavo duodama net ir tada, kai egzistavo labai griežtos atgailos taisyklės.

Privačių Mišių dauginimas

Be komunijos priėmimo ir eucharistinės maldos klausymo, tikintieji ieškojo kitų būdų dalyvauti Eucharistijoje. Pasiturinčios šeimos dovanodavo bažnyčioms altoriaus indus, kuriuose buvo išgraviruotos jų pavardės. Jie siekė, kad mirusieji būtų palaidoti prie bažnyčios, netoli altoriaus. Tikinčiųjų pamaldumas vis labiau ėmė trokšti, kad už juos ir ypač už jų mirusius artimuosius būtų paaukota Mišių auka. Neretai savo testamente tikintieji užrašydavo nemažas pinigų sumas, kad po jų mirties būtų aukojamos Mišios už jų išganymą. Tikintieji gyveno išganymo baime. Šis fenomenas vertė dauginti Mišių skaičių. Rytuose vienas kunigas per dieną galėjo aukoti tik vienerias Mišias, tačiau Vakaruose jų skaičius ženkliai padidėjo. Kai kurie aristokratai, kurių audringas ir nedoras gyvenimo būdas nuskriaudė daug valstiečių ir apskritai visi tie, kurie buvo Bažnyčios smerkiami ar net ekskomunikuoti, siekė gauti atleidimą ir išganymą užsiprašydami didelį skaičių Mišių.

Didėjant Mišių skaičiui didelėse vienuolynų bažnyčiose buvo pristatyta daug altorių, kur vienuoliai kunigai aukodavo daug votyvinių Mišių. Šitaip atsirado tam tikras Eucharistijos privatizavimas. Eucharistija švenčiama privačia intencija be tikinčiųjų dalyvavimo. Antai popiežius Leonas III (795-816) aukojo iki 9 supaprastintų Mišų per dieną. Šiose Mišiose buvo svarbu ne žodžio skelbimas, ne homilija (nes nebuvo kam jos sakyti), bet eucharistinė auka viena ar keliomis intencijomis. Votyvinės Mišios stipriai išaugo, o jų užprašytojai nejautė poreikio jose dalyvauti.

Eucharistija iš esmės perėjo į kunigų rankas. Eucharistijos malda jau nebesakoma garsiai. Kunigai ją kalbėjo tyliai, o tikintieji kantriai laukė. Kai kuriose Rytų Bažnyčiose konsekracijos metu buvo užtraukiamos užuolaidos, idant būtų išryškintas slėpinys. Tikintieji ne tik kad negirdėjo kunigo maldų, bet nematė ir jo gestų. Ankstyvaisiais viduramžiais tikintieji dar galėjo matyti altorių, o vėliau Rytuose jau iškilo ikonoklastai. Vakarai patyrė panašią evoliuciją, tik kiek vėliau. Romoje VI a. ir iki VII a. pab. tikintieji girdėjo visas kunigo maldas. O IX a. karolingų pasaulyje padėtis pasikeitė.

Dėmesys konsekruotiems pavidalams

Iškilo rūpestis ypatingai saugoti konsekruotus Eucharistijos pavidalus. Šis rūpestis buvo iš dalies pagrįstas, nes dalis žmonių konsekruotą duoną naudojo magijos tikslams. Šitaip nuo Viduramžių tiek Rytuose, tiek Vakaruose vis mažiau leidžiama išnešti konsekruotus pavidalus iš bažnyčios ir priimti komuniją savo namuose. Egipte XII a. raginama neišnešti Eucharistijos net ligoniams, kad kelyje neužpultų musulmonai ir neišniekintų pavidalų. Komunijos priėmimas namuose pamažu išnyksta, nes komunija turi likti tik kunigų rankose ir tikintieji jų liesti nebegali.

Komunijos priėmimas namuose buvo senas paprotys. Jei tikėsime Tertulijono ir Kiprijono liudijimu, III a. tikintieji parsinešdavo į namus konsekruotos duonos visai savaitei. Egipte tai darė vienuoliai ermitai ir pasauliečiai. Komuniją į namus galėjo parsinešti ypač tie, kuriems buvo sunku ateiti į bažnyčią: tai atsiskyrę ir toli gyvenantys vienuoliai, ligoniai ir dėl mėnesinių negalinčios prisiartinti prie altoriaus moterys. Pasibaigus mėnesinėms tokios moterys neretai eidavo priimti komuniją pas savo kaimynę, kuri dalyvavo Eucharistijoje ir parsinešė konsekruotos duonos į namus. Kai kurie parsinešdavo komunijos į namus iš labai toli, pvz. iš Aleksandrijos į Konstantinopolį, nes šiame mieste buvo jų išpažįstamo tikėjimo kunigas, kurio jie neturėjo savo regione. Tada kartais savo spintoje jie turėjo komunijos net visus metus. Kiti, neturėdami tokio kunigo, praktikavo labai ilgą eucharistinį pasninką ir nenorėjo priimti komunijos iš netikratikio kunigo rankų. Tuo metu atsisakymas priimti komuniją iš kunigo ar vyskupo rankų buvo protesto forma prieš nepriimtiną doktriną.

Tad Viduramžiais tikinčiųjų ryšys su Eucharistija buvo sudėtingas. Jie išgyveno išganymo baimę, negalėjimą laikytis ritualinės švaros taisyklių, bet tuo pačiu Mišių auka juos giliai traukė. Jie suprato, kad Eucharistija jų šiapusiniam ir anapusiniam gyvenimui yra būtina.

Br. Lukas Skroblas OSB