(žr. 9 straips. Perėjimas iš graikų į lotynų kalbą) Iki IV-V a. dauguma liturginių maldų buvo laisvos celebrantų kompozicijos. Kiekvienas kunigas, remdamasis kai kuriomis jau nustatytomis formulėmis, galėjo laisvai improvizuoti pagal įkvėpimą. Pamažu, šių improvizacijų skurdumas ir neretai doktrininis netikslumas ėmė kelti tiek hierarchijos, tiek tikinčiųjų nepasitenkinimą. Iškilo būtinybė sudaryti pastovių maldų rinkinius, kurie padėtų tikintiesiems geriau juos pažinti, jais maitintis ir naudoti juos asmeninei maldai. Siekis surinkti bendras liturgines maldas regimas jau Didachėje ( apie 110 m.) ir Ipolito Romiečio Apaštalų Tradicijoje (apie 220 m.), tačiau šie dokumentai tebuvo pavyzdžiai, kuriais sekti nebuvo privaloma.

Pirmieji bendrų liturginių maldų improvizacijų suvaržymai pasirodo Afrikoje. Kunigai, kurie norėjo kurti naujas maldas, turėjo tai daryti pagal griežtai nustatytas normatyvines nuostatas ir pateikti jas vyskupų ir kompetentingų asmenų peržiūrai. Galiausiai Kartaginos susirinkimas 407 m. laisvas Mišių kompozicijas uždraudžia. Romoje tokia kontrolė iškilo vėliau ir laisvos kompozicijos tęsėsi ilgiau. Tačiau jau V-VII amžiais Bažnyčios susirinkimai išreiškia rūpestį Vakaruose kontroliuoti ir limituoti naujų maldų kompozicijas. Šios kompozicijos tęsiasi, bet pereina į vyskupų ir paskirtų ekspertų rankas.

Sakramentarai

Pirmieji grynai romietiški liturginių tekstų rinkiniai (išsaugoti iki šios dienos) pasirodo tik VI-VII amžiais. Tradiciškai jie vadinami sakramentarais. Juose buvo tik vyskupų ir kunigų maldos Mišių celebravimui ir sakramentų teikimui. Kaip tik iš čia kyla žodis sakramentarai. Mišių skaitiniai ir giesmės buvo kitose knygose. Sakramentarų buvo trys pagrindiniai: Leono sakramentaras, Gelazijaus sakramentaras ir Grigaliaus sakramentaras. Šie rinkiniai skyrėsi vienas nuo kito sudarymo laiku, kilme ir asmeninėmis tendencijomis to, kuris juos sutvarkė. Tuo metu Apaštalų Sostas dėl apaštalų įpėdinio autoriteto ir dėl gražaus liturginio šventimo nepaprastai traukė piligrimus iš įvairių šalių. Piligrimai (ypač vyskupai ir kunigai), aplankę šv. Petro ir Pauliaus kapą ar Romos kankinių vietas, į savo gimtąsias šalis parsiveždavo minėtus rinkinius ir Romos liturgija plėtėsi Galijoje, Anglijoje ir vėliau Ispanijoje. Sakoma, kad ieškodami liturginių maldų modelių, kitų šalių kunigai tiesiog apiplėšdavo Romos bažnyčių bibliotekas.

Leono sakramentaras išsaugotas Veronos muziejuje, todėl dar vadinamas Veronos sakramentaras. Jis galėjo būti sudarytas apie VI a. vidurį. Daug jo maldų siejasi su popiežiaus Leono Didžiojo doktrina (440-461). Šį rinkinį sutvarkęs kunigas surinko didelį skaičių tekstų iš pontifikalinių šaltinių ir iš mažų mišių knygelių, kurios tuo metu buvo naudojamos. Vėlesnė tekstų kritika atrado, kad dalis jų tikrai sukurta paties šv. Leono, bet taip pat šv. Gelazijaus (492-496) ir popiežiaus Vigilijaus (537-555). Leono sakramentaru naudojosi vyskupai ir kunigai, kurie norėjo sudaryti naujas Mišias. Jie galėjo Mišiose naudotis sakramentaro maldomis arba sudaryti naujus tekstus naudojantis sakramentaro maldų modeliu. Ravenos manuskriptas, išsaugotas pergamento būdu, turi 40 maldų Kalėdų šventei.

Gelazijaus sakramentaras yra greičiausiai sukurtas po popiežiaus Gelazijaus pontifikato. Jis prasideda Kalėdų išvakarėmis ir pateikia visus liturginius metus, sanktoralą atskirdamas nuo temporalo. Vieni liturgistai mano, kad šis rinkinys pateikia VII a. Romoje vykusią liturgiją, be to, jame įžvelgia ir VI a. Romos liturgijos elementų. Kiti mano, kad šis sakramentaras buvo sudarytas frankų šalyje.

Grigaliaus sakramentaras žinomas nuo tada, kai popiežius Hadrijanas I nusiuntė Karoliui Didžiajam vieną jo egzempliorių tarp 784 ir 791. Palyginimas tarp Hadrijano siųsto rankraščio ir dviejų kitų (vienas saugomas Paduvoje, kitas – Tridente) leido liturgistams nustatyti, kad šis sakramentaras buvo sukurtas Romoje apie 630 metus. Jame yra apie 80 maldų, kurias tikrai galima priskirti šv. Grigaliui Didžiajam (590-604). Jame atrandama kitų dviejų sakramentarų elementų. Šis sakramentaras turėjo didžiulį pasisekimą, nes nuo VIII-IX a. jis jau privalomas visai lotyniškai Vakarų Bažnyčiai. Pijaus V mišiolas sudarytas jo pagrindu.

Br. Lukas Skroblas OSB