Grigalinis choralas, nepakeičiamas katalikiškosios liturginės maldos įrankis, yra pirmojo krikščionijos tūkstantmečio ir dar nepasidalijusios Bažnyčios neįkainojamos vertės turtas. Savo derme šis giedojimas yra artimas daugelio pasaulio tautų archajiškoms liaudies muzikos tradicijoms. Jis yra tarsi išeities taškas, iš kurio kyla visos vakarietiškosios muzikos raida. Dvasiniu požiūriu, tai giesmės, kurios įtvirtina sieloje ramybę. Savo struktūra jos yra glaudžiai susijusios su psalmėmis ir kitais išverstais į lotynų kalbą bibliniais tekstais, kurie naudojami kasdien šv. Mišių liturgijoje ir Opus Dei, (dieviškojoje darbuotėje), t. y. septyniose dienos ir nakties liturginėse valandose.

Šių giesmių pagrindinis tikslas – padėti apmąstyti liturginius tekstus ir atskleisti jų gelmę. Šiandien Grigalinis giedojimas yra saugomas, puoselėjamas ir „skoningai ragaujamas“ ypač benediktinų vienuolynuose – šiltnaminio poveikio aplinkoje, kurioje ši maldos forma gali pilnai subrandinti savo vaisius. Paradoksaliai, šioje erdvėje retas geba giedojimą tyrinėti moksliniu aspektu, negana to, vienuolyne beveik nėra profesionalių giedotojų. Tačiau Eucharistijos šventimas ir Opus Dei – šie du liturgijos vyksmo dėmenys, yra benediktinų gyvenimo centras. Todėl visi vienuoliai yra kviečiami mokytis šio giedojimo pagal išgales, kad bendruomeniniu požiūriu galėtų jį įsisavinti kaip patyrę žinovai.

Grigališkas giedojimas iš esmės yra perteikiamas žodinės tradicijos pagalba. Jaunas vienuolis jo mokosi ne tiek studijų dėka, kiek dalyvaudamas kasdien bendruomenės liturgijoje ir taip ilgainiui perimdamas giedojimo įgūdžius. Visgi lotynų kalba ir grigališkas giedojimas yra ne benediktinų, bet visuotinės Bažnyčios paveldas ir nuosavybė. Šis paveldas yra aktualus ir tiems, kurie nepažįsta lotynų kalbos! Ir tai daugeliu požiūrių. Tokios maldos ir liturginiai intarpai, kaip „Ave Maria“ ar Mišių „Kyrialas“ skamba labai dažnai.

Pažįstant šiuos tekstus gimtąja kalba, nesunku atsekti lotyniškų žodžių prasmę. Kadangi šių giesmių melodijos yra nesudėtingos, jas gali giedoti visa bendruomenė – tiek parapijos, tiek dideli tarptautiniai susirinkimai. O sudėtingesnes giesmes gali giedoti daugiau patyrusių giesmininkų grupė. Neretai didmiesčių parapijose susikuria grigališkojo choralo mylėtojų chorai. Lietuvoje tokie chorai jau eilę metų gražina liturgines pamaldas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir kitur. Giedant tokiam chorui, tikintieji gali dalyvauti Mišiose klausymu ir malda ir sekti giesmių tekstų vertimus.

Grigališkosios giesmės gali įkvėpti sakralines giesmes, išreikštas vietinių kalbų pagrindu. Tokia pastanga, viena vertus, turėtų apsiriboti ne mėgdžiojimu, bet veikiau siekiu naujame kūrinyje išgauti grigališko giedojimo modalumą bei maldos dvasios tyrumą ir, kita vertus, ji neturi išstumti originalaus lotyniškojo grigalinio giedojimo, kuris ir toliau privalo būti praktikuojamas, pažįstamas ir mylimas tikinčiųjų tarpe, kaip gyvas sakralinės muzikos pavyzdys bei atskaitos taškas, ugdantis autentišką maldingumo dvasią.

Prieš daugiau negu dvidešimt metų, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžioje, į Solemo benediktinų abatiją Prancūzijoje atvyko pirmieji šio giedojimo mylėtojai. Juos ypač sužavėjo grigališko giedojimo praktika benediktinų maldos gyvenimo kontekste. Netrukus jie paskatino vienuolius įkurti naują bendruomenę Lietuvoje. Taip gimė Palendrių šventojo Benedikto vienuolynas. Šiems choralistams nepakanka giedoti savo bažnyčiose. Kasmet per vasaros atostogas jie rengia ir stovyklas, siekdami labiau panirti į benediktinišką dvasią, švenčiant Eucharistiją ir liturgines valandas vienuoliškos maldos ritmu. Tai darydami, jie tapo uoliais grigalinio giedojimo apaštalais Lietuvoje.

T. Grigalius Casprini OSB