Krikščioniškoji liturgija pagal Bažnyčias įgavo įvairias formas. Šios įvairovės priežastis, bent pradžioje, nebuvo kalba ar dogmatinės formuluotės. Įvairios liturgijos yra švenčiamos ta pačia kalba, ir kita vertus, ta pati liturgija gali būti praktikuojama katalikų ir atsiskyrusių krikščionių. Skirtumas kilo, bent pradžioje, dėl geografinių priežasčių. Todėl reikia pradėti nuo dviejų didžiųjų antikinio krikščioniško pasaulio atskyrimų – Rytų ir Vakarų.

RYTŲ LITURGINĖS ŠEIMOS

Nuo V a. jau aiškiai identifikuojamos didžiosios liturginės šeimos. Bažnyčia, kuri vystosi administracinėje Imperijos erdvėje, neišvengiamai patiria didelę pagrindinių kultūrinių ir politinių centrų įtaką. Rytinėje Romos Imperijos dalyje dominavo du pagrindiniai kosmopolitiški ir iš esmės helenizuoti centrai: Aleksandrija ir Antiochija. Didelė ir įtakinga žydų bendruomenė juose jau ilgai gyveno ir tai kėlė sunkumų krikščionių Bažnyčioms. „Naujoji Roma“, Konstantinopolis, tapęs Imperijos sostine, neturėjusia gerai apibrėžtos krikščioniškos tradicijos, liturgijos srityje daug gavo iš Antiochijos. Tam ypač daug pasitarnavo šv. Jono Auksaburnio vyskupystės laikas (397-404).

Tarp Konstantinopolio ir Antiochijos sostų vyko ilgos grumtynės, kurios laikė ir didino skirtingas liturgijos šventimo sampratas, išlaikydamos dvi liturgines šeimas: Antiochijos ir Aleksandrijos. Tiesa, vėlesnė šių šeimų evoliucija skirtumus ryškiai sumažino. Tuo tarpu, didžiojo piligrimystės centro – Jeruzalės liturgija (IV a.) gana stipriai įtakos įvairias liturgines tradicijas, tiek Rytuose, tiek Vakaruose.

I. Antiochijos arba sirų liturginė šeima

Antiochietiškoji grupė dalijasi savo ruožtu dar į dvi grupes: rytų ir vakarų. Antiochijos patriarchato valda išplito Romos imperijos teritorijoje ir persų valdomose teritorijose. Tigro ir Eufrato baseino žemupyje paplitę krikščionys kalbėjo sirų kalba ir gyveno po persų jungu. Jie buvo atskirti, ir praktiškai nuo V a. pradžios tvarkėsi autonomiškai. Todėl nenuostabu, kad jie suformulavo kitokią liturgiją : tai sirų rytietiškas ritas. Kitos Antiochijos patriarchato bendruomenės įgavo sirų vakarietišką modelį, su nemaža įvairove.

A. Sirų rytietiškas modelis

Kaip jau anksčiau sakyta, bendruomenės susikūrę Mezopotamijoje valdant persams nebuvo įtakotos Antiochijos dėl geografinių ir politinių priežasčių. Prie šio atskyrimo prisiduria ir dogmatiniai dalykai. Rytų sirai nepriėmė Efezo nutarimų ir tapo nestoriečiais. Todėl rytų sirų liturgija per amžius susimaišė su nestoriškąja liturgija. Šiam modeliui priklauso du ritai: Chaldėjų ir Malarabų.

1) Chaldėjų ritas

Chaldėjų ritas yra pats archajiškiausias iš visų krikščioniškos liturgijos formų. Jis labiausiai išlaikė ir savo semitines šaknis. Pirmieji šios liturgijos židiniai atpažįstami jau II a. pab. Nisibėje ir Edesoje (Ourfa). Melstasi sirų kalba, kuri yra aramėjų dialektas. Sirų kalba greitai taps bendra kultūrinė ir liturginė krikščioniškų bendruomenių Azijoje kalba. Šios bendruomenės plėsis ypač nuo III iki VII a. Persų Imperijos aplinkoje, neretai bus persekiojamos, gyvens pusiau pogrindžio sąlygomis. Tradicija šio rito organizavimą priskiria patriarchui Isho-yab III Deja, šio rito turimi manuskriptai yra labai vėlyvi (XIV-XV a.). Tačiau jų komentarai parodo, kad ši liturgija išsaugojo labai konservatyvų pobūdį. Eucharistinė Apaštalų Addai ir Mari anafora gali siekti net III amžių. Ji labai artimai susijusi su žydų stalo laiminimo tradicijomis. Išskyrus krikštą ir kunigų šventimus, sakramentų liturgija pasiliko embrioniška, kaip ir liturginių metų struktūra. Šalia psalmyno, aficiume didelę vietą užima hymnografija, kurios pagrindinis autorius yra šv. Efremas.

2) Malarabų ritas

Nestoriečiai buvo dideli misionieriai ir nunešė Evangeliją ligi Tolimųjų Rytų. Dauguma jų įkurtų bendruomenių išnyko, išskyrus Malarabų Bažnyčią. XVI a. portugalai užėmė šį regioną ir norėjo jį paversti katalikišku. Jie tai darė netinkamu būdu, norėdami primesti Romos liturgiją arba bent pataisyti siriškąją. Šiandien tai labiausiai sulotynintas ritas, išsaugojęs tik mažą dalį savosios tradicijos. Vien tik Apaštalų liturgija išliko, Teodoro Mopsueso ir Nestorijaus išnyko. Buvo primestas neraugintos duonos paprotys ir lotyniškas kalendorius. Šventimai vyko pagal lotynišką ritą, nes nebuvo sirų rito vyskupo. Vėliau, kadangi nebuvo pontifikalo, nebuvo sugrįžta prie senų papročių. Šiandien Rytų Kongregacija paruošė rytietiško sirų rito pontifikalą. Bendruomenės, neprisijungusios prie Romos, prisijungė prie monofizitiško Antiochijos patriarchato ir sudarė malankarų bažnyčią, kuri praktikuoja rytietišką antiochijos ritą.

B. Sirų vakarietiškas modelis

Vakarietišką sirų modelį sudaro Antiochijos sirų ritas, maronitų ritas, bizantiškas ritas ir armėniškas ritas.

1. Antiochijos sirų ritas

Antiochija, po Jeruzalės, buvo pirmasis krikščionybės plitimo centras, kurio įtaka siekė toli. Būdama Romos provincija, Vakarų Sirija, kuri turėjo kultūrinę graikų kalbą, bent miestuose suformavo graikų kalbos liturgiją. Graikiška Antiochijos liturgija pažįstama iš Jono Auksaburnio ir Teodoro Mepsueso pamokslų. Jeruzalės ir Palestinos liturgija yra labai artima antiochietiškajai, bet Šventų Vietų piligrimystė jai suteikė specialų pobūdį, o šis įtakojo kitas liturgijas, kaip antai, armėnų ir gruzinų. Ši liturigija yra patvirtinta svarbiais dokumentais, kaip antai šv. Kirilo katechezės, Egerijos kelionių dienoraštis, senasis armėnų lekcionariumas, gruzinų kalendorius ir melchitų dokumentai.

Chalkedono Susirinkimas (451) sukėlė Antiochijos Bažnyčios skilimą. Išliko ortodoksų patriarchatas, kuris su laiku įėmė Imperijos išeivius; iš čia kyla Melchitų vardas. Jie beveik totaliai perėmė bizantišką liturgiją. Pergalė atiteko monofizitams. Antiochijos jakobitų Bažnyčia prisijungė graikų ir sirų kalbų krikščionis. Kita vertus, arabų invazijos atskyrė Siriją nuo Romos imperijos. Graikų kalba, (didžiųjų miestų kalba) užleido vietą nacionalinei, po to arabų kalbai. Antiochietiškas ritas buvo organizuojamas iš graikų kalbos verstais ir kitais autentiškais siriškais elementais. Šv. Efremo darbas pateikė gausią himnografiją. Antiochija perėmė ir dalį Jeruzalės paveldo.

Antiochietiškas sirų ritas antroje XII a. pusėje įgavo galutinį pavidalą, ypač dėl Dionizijaus (Jokūbo) bar Salibi (1171). Jis turi (be senosios šv. Jokūbo anaforos) 70 anaforų, iš kurių didelis skaičius yra labai senos. Oficiume dominuoja himnografija, kuri beveik visai išstūmė psalmodiją. XII a. buvo nustatytas pontifakalinis apeigynas, kuriame yra nežinomų kitiems ritams elementų. Antai, prieš uždėdamas rankas ant šventinamo kunigo, vyskupas pirmiausia uždeda rankas ant šventųjų pavidalų, idant iš jų paimtų malonę. Sirų kalba yra oficiali šios liturgijos kalba, tačiau Sirijoje skaitiniai ir nemaža dalis maldų sakomi arabiškai.

XVII a. dalis Antiochijos sirų prisijungė prie Romos. Susiformavo katalikiškas patriarchatas su sirišku ritu. Tuo pačiu laiku, vakariniame Indijos krašte, kai kurie Malarabai, nenorėdami sąjungos su Roma, prisijungė prie monofizitiško Antiochijos patriarchato ir priėmė vakarietišką sirų liturgiją. Tačiau, nuo 1930 m. kai kurie jų vyskupų prisijungė prie Romos. Jie vadinami malankarais. Jie išsaugojo savo sirišką apeigyną, kurį švenčia nacionaline malayalam kalba.

2) Maronitų ritas

Maronitų ritas yra sirų antiochietiško rito variantas. Jis praktikuojamas Libano bendruomenių, kurios sudaro autonomišką Bažnyčią. Susiformavo XIII-XIX a. aplink šv. Marono vienuolyną. Nuo Kryžiaus Žygių ji prisijungė prie Romos. Be antiochietiškų papročių, maronitai turi ir savitų elementų. Tačiau šis ritas patyrė didelę lotynišką įtaką.

3) Bizantijos ritas

Bizantijos ritas savo kilme siejasi su Antiochija ir yra labai artimas sirų antiochietiškam ritui, tačiau jis formavosi imperatoriškame mieste. Kaip Romos liturgija formavosi Romoje, taip bizantiškoji formavosi Konstantinopolyje ir buvo įkvėpta imperatoriaus dvaro iškilmingumo. Šalia antiochietiškų elementų atsiranda ir tokių, kurie ateina iš Kapadokijos. Šv. Bazilijaus anafora, kalbama kai kuriomis dienomis, yra greičiausiai sukurta paties vyskupo. Jono Auksaburnio anafora, kalbama dažniausiai, yra vėlesnė. Tai turbūt senos antiochietiškos anaforos pertvarkymas, vėlesnės už Auksaburnio epochą. Užtarimo maldų vieta eina po epiklezės, kaip ir visose sirų vakariečių liturgijose.

Bizantijos ritas neturi kitų anaforų. Šis ritas labai išplėtė hymnografiją. Pradžioje sukurtos, kad praturtintų psalmes ir biblines giesmes, poetinės dalys greitai užgožė biblines giesmes. Kita charakteristika : paveikslų kultas. Šio kulto svarba kilo kaip reakcija prieš ikonoklazmą (VIII a.). Šio rito maldos yra labai didelės teologinės gelmės. Siekis išreikšti didžiųjų Susirinkimų dogmas (I Nikėja, Efezas, Chalkedonas) jaučiasi labiau nei Romos rite. Bizantijos ritui reikia priskirti ruteno ritą, kurį praktikuoja bizantiškos Ukrainos Bažnyčios, sujungtos su Roma nuo XVII a. ir taip pat melchitų ritą. Melchitais vadinami Sirijos ir Egipto bendruomenės, kurios liko ištikimos Chalkedonui. Pradžioje jos praktikavo savo ritą, bet palaipsniui priėmė Bizantijos ritą. Bizantijos ritą praktikuoja ortodoksai ir katalikai (Rutenai ir Graikai unitai). (Lietuvos ortodoksai laikosi Bizantijos rito). Originali jų ritų kalba yra graikų kalba, bet liturginės knygos buvo išverstos į slavonų kalbą per slavų atsivertimą. Mechitai šventė pirmiausia sirų kalba, po to, perėjo į arabų kalbą. Pagal šalis yra naudojamos ir kitos kalbos: rumunų, gruzinų ir kt... Lietuvos ortodoksai laikosi Bizantijos rito.

4) Armėnų ritas

Armėnų ritas sukurtas Catolikos Sahak, kuris IV a. pabaigoje sukūrė armėnišką liturgiją, kaip ir armėnišką krikščionišką literatūrą. Kurdamas kalendorių ir lekcionariumą jis sėmėsi įkvėpimo iš Jeruzalės, tačiau yra sunku nustatyti, kurie elementai gyvuoja nuo pradžios, nes armėniška liturgija vėliau patyrė Bizantijos ir Romos įtaką. Tai labiausiai nekatalikų praktikuojamas sulotynintas ritas,. Bet, pvz. neraugintos duonos paprotys mišiose ateina ne iš lotynų. Jis kyla iš laikų, kai klausimas dar nebuvo iškilęs. Liturginė kalba yra klasikinė armėnų kalba, kuri nemažai skiriasi nuo šiandienės šnekamosios kalbos.

II. Aleksandrijos liturginė šeima

Egzistuoja nedaug dokumentų, liudijančių apie Egipto liturgiją. Serapijono euchologija (IV a.) yra toks savitas dokumentas, kad nebegalima jo bendrai apibūdinti. Tokia, kokia pasirodo viduramžiais Aleksandrijos patriarchato liturgija yra dviejų formų: koptų ritas ir etiopiečių ritas.

1. Koptų ritas

Aleksandrijoje ir Žemutiniame Egipte liturgija buvo švenčiama graikų kalba. Galimas daiktas, kad ji buvo švenčiama įvairiais koptų dialektais Aukštutiniame Egipte. Dar lieka keli seni manuskriptai sahidikų kalba. Nuo IX a. bohairinis dialektas tapo oficiali Aleksandrijos liturgijos kalba, nors graikų kalba dar galėjo būti naudojama. Šiandien, daugiausia naudojama arabų kalba, kuri yra šalies kalba. Graikų kalba išliko šv. Morkaus anafora. Ji jau egzistavo IV a. trumpesniu pavidalu. Koptai naudoja šv. Kirilo anaforą, kuri yra šv. Morkaus graikiškos anaforos vertimas ir pritaikymas.

Lyginant su siriškomis anaforomis, užtarimo maldos eina pirmoje dėkojimų dalyje, prieš sanctus. Trumpa epiklezė eina prieš Įsteigimo atpasakojimo, ir ilga epiklezė, panaši į siriškąją, eina po anamnezės. Neaišku, ar ši antroji epiklezė ateina iš Egipto. Naudojamos ir kitos dvi anaforos: tai šv. Bazilijaus. Tai pati seniausia forma tos anaforos, kurią naudoja Bizantijos ritas. Kita anafora yra šv. Grigaliaus. Šios dvi anaforos yra siriško modelio. Siriška įtaka Egiptui buvo didelė. Egipte, kaip ir Sirijoje, nacionalinė Bažnyčia atmetė Chalkedono Susirinkimą ir pasisakė už monofizizmą. Egzistuoja ir koptai priklausantys Romos Bažnyčiai.

2. Etiopijos ritas

Etiopija jau turėjo vyskupą šv. Atanazo laiku, tačiau šalies evangelizavimas atliktas daug vėliau. Jį atliko iš Sirijos atvykę vienuoliai (VI a.) monofizitai. Šį laiką siekia pirmasis Biblijos vertimas geez kalba. Etiopietiška liturgija pažįstama per vėlyvus rankšraščius. Tai iš koptų kalbos išversta liturgija. Tačiau ji turi savitą poeziją, ypatingus Marijos himnus. Be to, ji turi 17 anaforų, kurių dauguma nėra kilę iš aleksandriškų. Liturginė etiopiečių kalba išliko geez, bet šiandien ji jau mirusi kalba.

VAKARŲ LITURGIJA

Antroje IV a. pusėje Vakarų liturgijos perėjo iš graikų į lotynų kalbą. Pastaroji išliko iki XX amžiaus. Nuo IV iki VIII a. lotyniškos liturgijos buvo įvairios pagal regionus. Bažnyčios Tėvai, tokie kaip Augustinas ir Grigalius Didysis, palaikė tokią įvairovę, teigdami, kad ji netrikdo tikėjimo vienybės. Net pačioje Romoje liturgija skyrėsi įvairiose bažnyčiose. Sekančiais amžiais Romos liturgija paims viršų visame Vakarų pasaulyje, kitoms liturgijos formoms palikdama išimtinę poziciją. Tad Vakarų liturgijai priklauso pirmiausia Romos ritas, kurį pristatysime išsamiau, po to, Ambroziejaus ritas, Mozarabų arba Vizigotų ritas ir Gališkas ritas.

1. Romos ritas

Romos ritas šiandien priklauso beveik visai lotyniškajai krikščionijai. Pradžioje tai buvo Romos miesto liturgija, organizuojama popiežių. Romos liturgija buvo priimta greitai kitų Italijos bažnyčių, su nemaža laisve. IV a. pabaigoje šv. Ambraziejus teigia, kad laikosi Romos liturgijos, tuo pat metu teigdamas teisę laikytis kitų ritų už Romos ribų. Tačiau Romos liturgija primetė save gana greitai visoje Italijoje su vietiniais variantais. Ji greitai plito už Alpių. Seniausi Romos kanono liudytojai yra gališkos ir airiškos knygos. Po to, Karolis Didysis primetė šį ritą visoje savo imperijoje. Šitaip jis pakeitė gališkuosius ir germaniškuosius liturginius papročius. Ispanijoje šis ritas plito lėčiau ir vėliau, bet buvo primestas XI a. popiežiaus Grigaliaus VII. Senoji Ispanijos liturgija išliko tik keliose bažnyčiose.

a) Šaltiniai ir savybės

Atskyrus šv. Ipolito apaštalinę Tradiciją, kuri turi savitą pobūdį ir negali būti laikoma oficialia knyga, seniausi Romos liturgijos rinkiniai yra sakramentariumai. Tai knygos, kuriose surašytos tik maldos vyskupams įvairiomis progomis. Leono (arba Veronos) sakramentariumas, išsaugotas be pirmos dalies, dar nėra gerai organizuotas sakramentariumas. Tai nevienodo ilgumo formuluočių rinkinys, surinktas liturginių metų tvarka. Kai kur atpažįstama šv. Leono, kitur popiežiaus Gelazijaus I ir popiežiaus Vigilijaus ranka. „Senoviško Gelazijaus“ sakramentariumas išsaugotas. Tai gerai organizuotas sakramentariumas, padalintas į tris dalis, temporalas atskirtas nuo sanktoralo. Parašytas Galijoje, patyręs gališkų itakų. Tačiau jo kilmė iš esmė yra romietiška. Tai ne popiežiška liturgija, nes pačiame Romos mieste, liturgija nebuvo vienaformė.

Grigališkasis sakramentariumas yra popiežiaus šv. Grigaliaus darbas. Jo pradinis variantas nežinomas. Beveik visi jo modeliai kyla iš modelio, kurį popiežius Hadrianas atsiuntė Karoliui Didžiajam VIII a. pabaigoje. Tai buvo sakramentariumas popiežiui, temporalas sumaišytas su sanktoralu, jame trūko daug dalykų, kad būtų nuolat naudojamas. Alkuinas kai ką pataisė ir pridėjo. Yra ir kitos liturgijos knygos, praktikuotos Romoje prieš karolingų epochą – tai Mišių lekcionariumai. Liber pontificalis, liber diurnus formuluotės ir ypač popiežių laiškai duoda daug medžiagos apie šios liturgijos elementus ir pasako, ką popiežiai įnešė naujo. Romos rito ypatumas – Mišių kanonas. Galijos ir Ispanijos liturgijos neturi apibrėžtų formulių, kunigiška malda jose yra sudaryta iš kilnojamų dalių sugrupuotų aplink Įsteigimo atpasakojimą. Rytų ritai, priešingai, turi daug anaforų. Roma turi vienintelę formulę, bet ji leidžia tam tikrą lankstumą. Kai kurios dalys turi priedų sulig iškilmėmis: pradžios malda, Communicantes, Hanc igitur. Romėniškų maldų stilius irgi savitas. Jos surašytos harmoniška kalba. Jų sutrauktumas stipriai kontrastuoja su gausiomis gališkomis ar vizigotiškomis formuluotėmis.

Romos ritas labai atsargiai žiūrėjo į poetines kompozicijas, kurios įėjo gana vėlai ir užėmė antraeilę vietą. Beveik visos giesmių dalys yra biblinės. Romos liturgijos kalba pradžioje buvo graikų. Perėjimas į lotynų kalbą įvyko IV a. antroje pusėje. VII a. Romoje egzistavo nemaža Bizantijos ir Rytų vienuolių kolonija. Šitai pareikalavo, kad kai kurios liturgijos dalys, ypač skaitiniai, vyktų dvejomis kalbomis. Įėjo ir rytietiški papročiai: Marijos šventės, Šv. Kryžiaus garbinimas, duonos laužymo giesmės.

b) Romos liturgijos evoliucija už Italijos ribų

Skverbiantis į Galiją ir Germaniją, Romos liturgija prisiėmė jai svetimus elementus, ar išliekant vietiniams papročiams, ar sukuriant naujus. Šitaip nuo Pepino Trumpojo karaliavimo pasirodo sakramentariumai vadinami „VIII a. Gelazijai“. Tai buvo Gelazijaus ir Grigaliaus mišinys, bet juose randama ir gališkų elementų. Galijoje ir Germanijoje atliekamos kompiliacijos Ordines Romani. Šiose knygose randama ceremonijų aprašymas. Prie romėniškų jų redaktoriai pridėjo įvairios kilmės elementų. Ypač svarbus buvo Romano-germaniškas pontifikalas, sudarytas X a. viduryje Mayence. Jis buvo atvežtas į Romą vyskupų, kurie lydėjo imperatorių Otoną I XI a. pradžioje ir giliai įtakojo Romos liturgiją bei sudarė dabartinio Romos pontifikalo pamatą.

c) Romietiškas paprotys viduramžiais

Kiekviena senosios karolingų imperijos bažnyčia naudojo Romos liturgiją bei pridėjo kai kuriuos savitumus ir vystėsi daugiau mažiau autonomiškai taip, kad knygos ir ceremonialai skyrėsi iš miesto į miestą ir net iš bažnyčios į bažnyčią. Ir Romoje kiekviena bazilika turi savą liturgiją, kuri skiriasi nuo popiežiaus liturgijos. Atsiradus spausdinimo galimybei, po to Tridento liturginė reforma stipriai sumažino įvairovę. Tačiau, kai kurios Bažnyčios, ypač Braga ir Lionas išsaugojo vietinius papročius, ypač jų Ordo missae, kaip ir kai kurie vienuoliški ordinai (domininkonai, prėmontrai, kartūzai). Be to, vietinės apeigos sakramentų administravimui nebuvo panaikintos 1614 Rituale Romanum.

2) Ambroziejaus ritas

Šv. Ambraziejus sakė besilaikąs Romos rito, bet su tam tikra laisve. Tai dar ir šiandien matome Milane. Tai Romos pobūdžio liturgija, kur kartais matoma seni Romos papročiai, kuriuos pati Roma vėliau atmetė, tačiau joje randama daug savų papročių mišioms ir oficiumui. Pastebima sutapimai su Galijos ritais. Tačiau trūksta šaltinių jam pilnai suprasti, juolab kad šis ritas buvo labai įtakotas karolingiškų reformų. Mišių kanonas šiek tiek skiriasi nuo Romos kanono. Maldos ir prefacija tokios pačios, randamos sakramentariumuose. Milano liturgija nėra rytietiška, kaip kai kurie manė. Šis ritas buvo puikiai atstatytas Karolio Baromėjaus XVI amžiuje, po to XIX a. pabaigoje, ir XX a. pradžioje grupės Milano eruditų, tarp kurių buvo A. Ratti, būsimas pop. Pijus XI.

3) Mozarabų arba Vizigotų ritas

„Mozabiška“ vadinamas liturgija, kuri yra mišiole ir brevioriume, kuriuos išleido kardinolas Ximenes de Cisneros. Ši liturgija dar praktikuojama keliose Toledo diocezijos bažnyčiose, vienoje katedros koplyčioje ir kai kuriomis ypatingomis progomis. Tačiau dabartinis paprotys ir minėtos knygos neatskleidžia viso turtingumo, kurį turėjo senoji Ispanijos liturgija, kurią galutinai užgožė Romos liturgija, įsakius Grigaliui VII, X a. pabaigoje. Egzistuoja X ir XI a. rankraščiai. Jie liudija, kad ši liturgija buvo sukurta ne per arabų užėmimą, bet buvo organizuojama vizigotų laikmečiu; tai liudija ir susirinkimai.

Šią liturgiją smarkiai įtakojo rytietiški papročiai VII a. ir galiausiai jai davė savitą veidą. Nors nuo pat pradžios ji buvo gana skirtinga nuo Romos rito. Mišiose nėra nustatyto kanono; jos susideda iš „vaikščiojančių“ dalių, kurios susieina aplink Įsteigimo pasakojimą. Ispaniškos liturgijos maldos surašytos gausiu stiliumi ir kartais netvarkingai. Kristui adresuojamos kunigiškosios maldos gausios, kitaip nei Romos kanone, kur jos yra retos ir vėlyvos. Ispaniškose knygose randama dalių, paimtų iš romėniškų sakramentariumų. Vizigotų liturgija smarkiai įtakojo Galų liturgiją (Galijos pietvakariai įėjo į vizigotų karalystę ir laikėsi jos liturgijos iki kol prisiėmė Romos ritą) ir per tai pačią Galiją. Kai kurios iš jų maldų perėjo į Romos viduramžių ritą.

4. Galų ritas

Galijos liturgija mums žinoma mažiau, nes ji neatlaikė Karolio Didžiojo reformos ir buvo silpnai organizuota. Šiek tiek supratimo apie ją pateikia Cezarijaus Arliečio homilijos, Grigaliaus Turiečio raštai (VI a.) ir merovingų susirinkimai. Expositio missae Gallicanae, klaidingai priskirta šv. Germanui Paryžiečiui, pateikia vėlyvą šios liturgijos formą. Egzistuoja dar ir keli lekcijonariumai, visi nepilni. Dar išlikusios celebranto knygos yra įtakotos Romos liturgijos. Savo struktūra gališkoji liturgija turėjo daug panašumų su ispaniškąją. Didžioji kunigiška malda buvo nepastovi. VII-VIII a. dokumentai liudija, kad ši forma buvo įtakota ir rytietiškų sirų ritų. Be to, dokumentai teigia vieno krašto papročius ir nieko nepasako apie įvairovę, kuri veikiausiai egzistavo kituose regionuose.

Br. Lukas Skroblas OSB