Pirmoji šio straipsnio dalis pristatė liturgijos istoriją nuo krikščionybės pradžios iki Tridento Susirinimo. Šioje dalyje pažvelgsime į istoriją nuo Tridento Susirinkimo iki Vatikano II Susirinimo.

NUO TRIDENTO SUSIRINKIMO IKI VATIKANO II SUSIRINKIMO

Lotyniškoji liturgija istorijos požiūriu, per keturis prabėgusius amžius nuo Tridento Susirinkimo gali būti padalinta į tris periodus. Pradžioje ir pabaigoje pusamžis intensyvaus atsinaujinimo (1562-1614 ir 1903-1961); juos atskiria trys pastovūs amžiai, kurių metų liturginės problemos atsistoja į antrą Bažnyčios planą.

A. Tridento Susirinkimo įkvėpta liturginė reforma (1562-1614)

Viduramžių pabaigoje atėjo gilus liturginis dekadansas. Susirinkimo išvakarėse, daug diocezinių sinodų ir vietinių susirinkimų suvokė blogį ir aiškiai reikalavo liturginių knygų reformos. Romos liturgija buvo puolama reformatorių ne tik teologijos, bet ir šventimo lygmenyje. Šie įvedė radikalių naujovių. Katalikų Bažnyčiai reikėjo atstatyti supratimo tiesą ir grąžinti tvarką. Tai ir buvo apvaizdiškas Tridento Susirinkimo darbas.

1. Reformuotos liturgijos (1523-1556)

Paskutiniais viduramžių amžiais, pirminė mišių ir kitų sakramentų liturgijos reikšmė apsinešė dulkėmis, apeigos tapo netgi prietaringos. Buvo šaukiami sinodai ir vietiniai susirinkimai pirmoje XVI a. pusėje, kurie siekė atkreipti dėmesį į skandalingą būklę ir pertvarkyti liturgines knygas. Šiai pertvarkai užtrunkant, kai kurios protestantiškos reformatorių srovės siekė tam tikra prasme atlikti šią pertvarką, perimdamos kai kuriuos liturginius elementus, idant kurtų savo tikėjimo išpažinimą.

Liuteris 1523 m. išleido savo Formula Missae (Mišių formulę), kuri iš Romos kanono perėmė tik pirmąją dėkojimo giesmės dalį ir Įsteigimo atpasakojimą. Po to, sanctus ir benedictus buvo kalbamas keliant ostiją ir taurę. Po dviejų metų, Deustche Messe (1525) pašalino visą dėkojimo giesmę. Jei Liuteris tikėjo realiu Kristaus buvimu Eucharistija, tai Zwingli jį radikaliai neigė. Jis sukūrė Paskutinės vakarienės liturgiją (1525), kuri išlaikė Ordo Missae iki sanctus. Po to, ėjo Pater, vėliau Įsteigimo atpasakojimas ir komunija, kurią tikintieji priimdavo sėdint. Visos giesmės panaikintos. Mišios turėjo būti aukojamos tik keturis kartus per metus. Zwingli liturgija įkvėpė Kalviną Ženevoje (1542) ir Knoxą Škotijoje (1556). Anglikonų Paskutinės vakarienės knyga Ordo Prayer Book, surašyta Cranmerio yra įtakota Kalvino (1549 ir 1552). Antrame Ordo, mišių tvarka tokia: Dešimties Įsakymų skaitymas, dvi kolektos, laiškas, evangelija, homilija, rinkliava, bendra išpažintis, po jos išrišimas ir paguodos žodžiai. Maldavimai, kurių metu kalbamas Įsteigimas, tuoj pat komunija. Pater, padėkos maldos, Gloria, palaiminimas ir išsiuntimas.

Apibendrintai galima pasakyti, kad reformatoriai išlaikė žodžio liturgijos struktūrą, bet įnešė dvi naujoves, kurias Katalikų Bažnyčia prisiėmė tik 1963: tai šventimas vietine kalba, ir antrojo pavidalo priėmimas komunijos metu.

2. Susirinkimo liturginis darbas (1562-1563)

XII-os Susirinkimo sesijos dogmatiniai dekretai yra viso liturginio atsinaujinimo pradžia. Joje yra iškilmingai apibrėžta ne tik aukojamoji Mišių, švenčiamų apeigų teisėtumas ir Romos kanono vertė, bet ir dviejų eucharistinės sueigos stalų – Dievo Žodžio ir Viešpaties vakarienės – vertė. Disciplinarinis dekretas De observandis et evitandis in celebratione missae (Apie tai, ko reikia laikytis ir ko vengti mišių celebravime), leidžia suprasti, kokie buvo piknaudžiavimai šventimo metu. Vėliau Susirinkimas siekė peržiūrėti brevijorių ir mišiolą, ruošiamą jau keli metai. Tačiau, kadangi daugelis vyskupų norėjo sugrįžti į savo diocezijas, buvo nutarta tai patikėti Popiežiui, kartu su katekizmu ir uždraustų knygų sąrašu. Susirinkimas nepritarė minčiai pereiti į vietines liturgines kalbas. Dėl komunijos dviem pavidalais neapsisprendė ir paliko tai popiežiui. Pijus IV nuo 1564 suteikė tokį leidimą Vokietijai ir įvairioms centrinės Europos šalims, bet vėlesni popiežiai tai panaikino.

3. Tridento liturginės knygos (1568-1570)

Susirinkimo sprendimai buvo greitai įgyvendinti. 1568 pasirodė Breviarum romanum ex decreto sacrosancti concilii Tridentini restitutum, Pii V Pont. Max. iussu editum, Romos mišiolas, pasirodęs 1570 metais. Pijaus V tikslą ir susirinkimo komisijos parengiamojo darbo metodą galima suprasti perskaičius dvi bules, kurios jau 4 amžiai nesikeičia bei yra pateiktos brevijoriaus ir mišiolo įvaduose. Popiežiaus tikslas buvo sukurti ne naujas knygas, bet grąžinti Bažnyčios maldą ad pristinam orandi regulam, atgaivinti mišiolą ad pristinam sanctorum Patrum normam ir atstatyti apeigų vienybę cum unum in Ecclesia Dei psallendi modum, unum missae celebrandae ritum esse maxime deceat. Grįžimas į tradiciją pasireiškė mintimi neliesti to, kas tradiciška. Buvo atsisakyta pridėtų pamaldų (Mergelės Marijos ir mirusiųjų pamaldos, penitencinės psalmės), panaikinta kai kurios votyvinės ir prietaringos mišios, supaprastintas kalendorius. Komisija panaikino kai kuriuos pamaldų šokiruojančius tekstus, iš mišiolo išėmė kai kurias sekvencijas ir kompozicijas. Šventimo vieningumas reikalavo ir vieningų taisyklių. Pirmąkart buvo išspausdintos bendros brevijoriaus ir mišiolo rubrikos. Tridento brevijorius ir mišiolas tapo privalomas visoms bažnyčioms ir labai stipriai plito Romos liturgija. Šis plitimas sutapo su Amerikos atradimu. Buvo tobulinamos spausdinimo mašinos.

4. Potridentinės liturgijos knygos (1584-1614)

Tridento breviorius ir mišiolas turėjo didelį pasisekimą, kuris skatino plėsti planus. 1587 m. Sikstas-Kvintas įkuria Romos Kongregacijas. Naujai Kongregacijai pro sanctis ritibus jis paveda koreguoti liturgines knygas, pirmiausia pontifikalą, Apeigyną ir Ceremonialą. Šis darbas buvo atliktas pagal Pijaus V metodą. Šios knygos buvo kruopščiai peržiūrimos, tikrinamos su šaltiniais, gerai pateikiamos rubrikos.

B. Trys stabilumo amžiai (1614-1903)

1. Rubricistų era

Šitaip vokiečių liturgistas apibūdina šiuos tris amžius. Šio periodo pasekmė ta, kad dvasinis gyvenimas atitolsta nuo šaltinių ir nuo jo liturginės raiškos. Per šį laiką daug vietos užima liturginis juridizmas, nesaikingai išauga šventųjų kultas, užgoždamas atperkamųjų slėpinių ciklą. Nuo XVII iki XX a. liturginis juridizmas ir kazuistika užima vis daugiau vietos kulte ir mokyme. Įkvėpimo jie semiasi tiek Ritualų Kongregacijos nutarimuose, tiek rubrikų, kurių vis daugėjo, komentaruose. Nepaprastai išauga švenčių skaičius. Tarp Tridento ir Vatikano II buvo įvestos kelios didelės šventės (Švenčiausioji Jėzaus Širdis, Brangusis Kraujas, Kristus Karalius, Šv. Juozapo iškilmė), o kitos senesnės šventės suformuluojamos kitaip (Nekaltasis Prasidėjimas, Ėmimas į Dangų). 1914 m. kalendoriuje, 117 švenčių buvo pridėtos po Pijaus V kalendoriaus, ir beveik visos jos buvo dvigubos. Ir toliau augo švenčių skaičius, nes tarp 1920 ir 1960 buvo pridėtos dar 23 šventės.

2. Reformos ketinimai

Bažnyčioje reiškėsi kitos srovės. Jos sakė, kad Pijaus V reforma buvo drovi. Reikėjo kruopščiau peržiūrėti liturgines knygas, teikti daugiau svarbos Kristaus slėpiniams. Deja, svarbiausi ketinimai buvo atlikti be Šventojo Sosto pritarimo, kiti doktriniškai pasmerkti, Benedikto XIV paruošta reforma neišvydo dienos šviesos. Prancūzijoje susikūrė vietinės liturgijos, kurios plito anarchiniu būdu. Be Romos pritarimo Paryžiaus arkivyskupo aprobuotas Mišiolas ir paryžietiškas brevijorius (1734) atsainiai žiūrėjo į tradiciją. XVII a, šis anarchizmas Prancūzijoje smarkiai išplito. Savą liturgiją naudojo 90 iš 139 Prancūzijos diocezijų. Romos antifonariumą pakeitė naujos biblinės kompozicijos, įvestos naujos maldos ir skaitiniai, pakeistas kalendorius, išmesta legendinės hagiografijos, kolektos paimtos iš naujai išleistų sakramentariumų ir šis darbas buvo labai kokybiškas. Pauliaus VI mišiolas vėliau pasinaudojo šiomis maldomis. Gueranger'as nuo 1841 stipriai kovojo prieš tokias Prancūziškas liturgijas (20 m.), jas kaltindamas protestantizmu ir galikanizmu. Jis kovą laimėjo.

3. Liturginė reforma : nuo šv. Pijaus X iki Vatikano II Susirinkimo (1903-1961)

Pusamžis liturginio atsinaujinimo, kuris parengė Vatikano II Susirinkimą, vystėsi kitaip nei periodas, sekęs po Tridento Susirinkimo. XVI a. buvo pradėta nuo liturginių knygų reformos, idant tai įtakotų naują liturginį gyvenimą tarp kunigų ir pasauliečių. XX a. reforma pradėjo nuo pastoracijos ir baigė knygų ir rubrikų revizija. Šiai orientacijai darė įtakos popiežiai Pijus X ir Pijus XII. Pijus X siekė aktyvaus tikinčiųjų dalyvavimo liturgijoje. Jis nustatė giedojimo ir sakralios muzikos normas (1903). „Aktyvaus dalyvavimo“ sampratai Pijus XII davė aiškias taisykles instrukcijoje De musica sacra ir sacra liturgia. Abu popiežiai siekė aktyvaus tikinčiųjų dalyvavimo šventuose slėpiniuose, kviesdami juos prie eucharistinio stalo. Tarp abiejų popiežių dekretų matoma nuostabus tęstinumas: pradedant Pijaus X dažna komunija (1903), vaikų komunija (1910) ir baigiant Pijaus XII eucharistiniu pasninku ir vakarinėmis mišiomis (1953 ir 1957). Tačiau liturginio gyvenimo pusamžis praplėtė šias perspektyvas : mišiose jau patiestas ir Žodžio stalas, Pijus XII leidžia dvikalbius lekcijonariumus ir dvikalbias apeigas. Pijus XII atstato Velykų vigiliją, (1951) ir Didžiąją Savaitę (1955), nes Velykos yra pirmasis tikro krikščioniško supratimo šaltinis. Tokios gausios iniciatyvos reikalavo peržiūrėti rubrikas, tai pradėjo Pijus XII ir užbaigė Jonas XXIII (1960). Išleidžiamas naujas Codex rubricarum, kuris panaikino Pijaus V rubrikas. Naujas kodeksas rubrikas išskaidrina, sutvarko ir pastūmėja liturginę teisę. Jis jau nežvelgia tik į praeitį. Tačiau visi šie pokyčiai buvo stipriai įtakoti ir ruošiami liturginio judėjimo.

C. Liturginis judėjimas: nuo Guerangero ik Pijaus XII

1. Pradžia : Paskalis Prosperas Guérangeras (1837-1875)

Liturginis judėjimas, t.y., kunigų ir tikinčiųjų liturginis atsinaujinimas, prasideda nuo prancūzų benediktino Paskalio Guérangero. Atstatydamas benediktinišką gyvenimą Prancūzijoje, Guérangeras įdiegė savo bendruomenei liturginę maldą, kaip dvasinio gyvenimo šerdį. Jis parašė Liturginius metus, kurių doktrina ir dvasia smarkiai pasklido ir pasiekė išsilavinusių krikščionių sluoksnį. Šis judėjimas paskatino autentišką liturginį atsinaujinimą. Jis stipriai pasipriešino jansenizmui ir buvo kietas ultramontanistas. Romos liturgija buvo jam yra ypatinga maldos forma. Guérangero iniciatyva perėjo į Vokietiją, įkurtas Beuron vienuolynas (1863), kurio pirmasis abatas buvo Guérangero mokinys.

2. Nuo 1909 iki 1937 : Lambertas Beauduinas, Odo Caselis ir Pijus Parchas

Beuron fondacijos Belgijoje Maredsous (1872), po to Cezario Kalne (1899) buvo naujo įkvėpimo pradžia. Cezario Kalno vienuolyne, Lambertas Beauduinas (1873-1960) įkvėpė antrą liturginio atsinaujinimo pastangą (1909). Šiandieninis judėjimas tiesiogiai priklausomas nuo šios pastangos. Beauduino judėjimas, kilęs iš Louveno, pasklido labai greitai visuose katalikiškuose regijonuose dar prieš 1914 m. Jis troško 1) pasiekti mases ir 2) nežiūrėti į tradicinę praeitį, kaip Guerangeras, bet į ateitį, gerbiant senų institucijų turtingumą. Beauduinas panaudojo Pijaus X novatoriškas idėjas apie populiarųjį grigališką giedojimą ir aktyvų tikinčiųjų dalyvavimą. Esminiai Beauduino įrankiai buvo mažas mišiolėlis lankstinukų forma, vėliau leidinys „Liturginiai klausimai“, tapęs „Liturginiai ir parapiniai klausimai„.

Po 1914 karo, Vokietijoje, Maria-Lach abatijoje irgi iškilo liturginis sąjūdis, susiję su Beauduino darbais. Jį įkvepia Odo Caselis (1886-1948). Šis judėjimas buvo ne pastoracinis, o veikiau teologinis. Odo Caselio veikalai iškėlė į dienos šviesą krikščioniško slėpinio vertę. Šios abatijos darbas buvo papildytas reguliariųjų kanauninkų Austrijoje, Klosterneuburg katedroje. Kanauninkas Pijus Parschas (1884-1954) davė sąjūdžiui populiarūrį pobūdį vokiškuose kraštuose. Pradėta naudoti vietinė kalba.

3. Po Antrojo Pasaulinio karo (1940-1960)

Per 1940 m. karą, Vokietijos katalikai buvo išstumti iš viešojo gyvenimo. Jie susitelkė bažnyčiose ir apsiribojo tik kultu. Kaip tik tuo metu susijungė dvi tendencijos : Maria-Laach ir Klosterneuburg, kurios pervedė liturginį sąjūdį į trečią etapą, kurį mes pažįstame šiandien. Akcentuojama aktyvus tikinčiųjų dalyvavimas. Kaip tik šiuo metu, 1943 m. Paryžiuje buvo įkurtas liturginės pastoracijos centras ir La Maison-Dieu leidinys. Tikslas – kanalizuoti besiveržiančias initiatyvas Prancūzijoje, joms duoti formą ir paremti bei neleisti, kad jos išsigimtų. Prieš šias naujas energijas, kurias reikėjo ir pateisinti, ir stabdyti, Pijus XII keliais magisteriniais dokumentais – enciklika  Mediator Dei (1947), Musicae sacrae (1955) – liturgiją liaupsino ir nubrėžė jai direktyvas. Tai jau oficiali sąjūdžio chartija. Tuo pat metu popiežius ėmėsi ypatingos svarbos reformatoriškų sprendimų, idant paskatintų aktyvų tautos dalyvavimą liturgijoje. Šios iniciatyvos privedė prie Vatikano II Susirinkimo liturginės konstitucijos Sacrosanctum Concilium, kurią Popiežius Paulius VI patvirtino 1963 gruodžio 4 dieną (2147 už ir 4 prieš). Nuo Tridento Susirinkimo prabėgo lygiai 4 amžiai.

br. Lukas Skroblas OSB