Liturgijos istorija gali būti dalijama į dvi dalis, atskirtas Tridento Susirinkimo (1545-1563). Prieš šį Susirinkimą, Rytuose ir Vakaruose liturgija vystėsi gana lygiagrečiai. Nuo Tridento Susirinkimo, lotyniškoji liturgija, tiesiogiai pavaldi Šventajam Sostui, patiria reformas, kurios tampa galimos dėl Romos liturgijos unifikavimo ir centralizavimo, maža to – būtinybės. Tuo tarpu, Rytų liturgijos išlieka nepakitusios. Saugomas jų dvasinio paveldo grynumas ir integralumas. Šiame straipsnyje bus trumpai pažvelgta į liturgijos vystymąsi nuo pradžios iki Tridento Susirinkimo.
LITURGIJOS VYSTYMOSI ETAPAI
Liturgijos vystymasis, nuo pradžios iki viduramžių pabaigos apima keturis etapus, kurių ribos yra daugmaž identiškos įvairiuose liturginiuose rituose. Tie keturi etapai yra: 1) Liturginės improvizacijos (I-IV a.) 2) Formuluočių kūrimas (Nuo IV a. vidurio iki VII a. pabaigos). 3) Kompiliacijų periodas (VIII-XII a.) ir 4) Liturginių formuluočių patvirtinimas (XIII-XIV a.).
1. Liturginės improvizacijos (I-IV a.)
Pradžioje buvo vienintelė liturgijos knyga – Biblija. Bažnyčia perėmė iš žydiškosios tradicijos Senojo Testamento skaitymą sueigoje ir pridėjo Naująjį Testamentą. Bendruomenės giesmių knygą sudarė psalmės ir biblinės giesmės. Buvo manoma, kad apaštališkuose raštuose egzistavo bažnyčių savitos giesmės, tačiau tai diskutuotina hipotezė. Celebranto maldos ir liturginės formuluotės nebuvo vieningos. Įvairių ritų palyginamoji studija neleidžia manyti, kad egzistavo vieningas modelis, net esminėse formuluotėse. (Pvz. Eucharistijos įsteigimo pasakojimai nėra vieningi ne tik įvairių liturgijų pasakojimuose, bet ir keturiuose liudijimuose, kuriuos pateikia Naujasis Testamentas). Kiekvienoje bažnyčioje buvo oralinės tradicijos esminiams dalykams išreikšti, tačiau jos nebuvo vieningai apiprėžtos. Tokia laisvė pagimdė didelę papročių įvairovę, kurią antikos istorikai sveikina su džiaugsmu. Malda buvo improvizuojama. Šv. Justinas sako, kad celebrantas „dėkoja, kaip moka“. Improvizacijos principas yra aiškiai patvirtintas Apaštališkos Tradicijos. Tai veikalas, kurį šiuolaikiniai kritikai priskiria šv. Hipolitui Romiečiui (apie 200 m.). Autorius pateikia tekstus eucharistijai, šventimams, kartu pažymėdamas, kad tai viso labo pavyzdžiai, o ne primestos formulės. Tokie rašytiniai šaltiniai turėjo didelį pasisekimą. Jie buvo perimami ir pertvarkomi įvairiuose rinkiniuose nuo IV iki V amžiaus.
Milano ediktas (313) yra svarbi data liturginiam Bažnyčios gyvenimui, nes liturginis kultas jau gali laisvai reikštis prašmatniuose pastatuose, organizuojamos piligriminės kelionės į šventąsias Palestinos vietas, Romos katakombas, imperatoriaus įstatyminiai sprendimai leidžia liturgines sueigas. Tačiau ir prieš ediktą, krikščionys turėjo kulto patalpas, jie nebūtinai visuomet slėpėsi kapinėse; jų liturgija nebuvo visiškai primityvi. Apie tai liudija Hipolito tradicija, siriškoji Didaskalija, Tertuliano ir Kiprijono veikalai, Origeno pamokslai, Dionizijaus Aleksandriečio laiškai ir archeologiniai atradimai.
2. Formuluočių kūrimas (Nuo IV a. vidurio iki VII a. pabaigos)
Surašytų kūrinių paprotys tapo bendras. IV a. pabaigoje šv. Augustinas skundžiasi, kad kai kurie vyskupai naudoja maldas, sukurtas nekompetetingų autorių, net eretikų. Jaučiama griežtesnės tvarkos būtinybė. Kai kurie Afrikos susirinkimai uždraudžia naudoti formules, nepatvirtintas sinodų. Tačiau, vietinių susirinkimų intervencija ir didžiųjų Bažnyčių, kaip antai Romos, Antiochijos, Aleksandrijos, įtaka sukūrė skirtingas liturgijas. Išsaugoma tam tikra vienybė, tačiau ją limituoja skirtingi regionai. Tarp IV a. vidurio ir maždaug 650 ar VII a. pabaigos, vyksta intensyvus formuluočių kūrimo procesas. Romos liturgijoje, jau nuo 390 m. šv. Ambroziejus cituoja mišių kanono fragmentus, kurie yra Romos kanono šaltinis. Kita vertus, pagrindinės Romos liturgijos kryptys yra nubrėžiamos šv. Grigaliaus Didžiojo (590-604) ir jo paveldėtojų. Tarp šių dviejų datų, svarbus vaidmuo tenka šv. Leonui, Gelazijui I ir Vigilijui. Tuo tarpu, ispanų liturgija, nesivysčiusi dėl arabų invazijos, savo visumoje buvo sudaryta VII amžiuje. Analogiškus tvirtinimus galima daryti ir Rytuose. Pas IV a. Tėvus, tokius kaip šv. Bazilijus, šv. Jonas Auksaburnis, Teodoras Mopsujietis, šv. Kirilas Jeruzalietis, galima rasti eucharistijos ir krikšto apeigų aprašymą Antiochijos patriarchate. Kita vertus, šios apeigos jau detaliai apibrėžtos Konstantinopolio liturgijai VIII amžiuje.
3. Kompiliacijų periodas (VIII-XII a.)
Kūrybinė veikla nesiliaus ir po VII a. – tiesa sakant, ji niekada nesiliovė iki šiandien – tačiau ji sulėtėja. Užuot rašę naujas formules, Bažnyčios žmonės pertvarko ir suveda senąsias. Antroje VIII a. pusėje Galijoje pasirodo sakramentariumai, dar vadinami VIII a. Gelazijais. Sakramentariumai buvo liturginės knygos sakramentų administravimui. VIII a, tai buvo kunigų knygos mišių šventimui. Jose buvo maldos, dėkojimo giesmės, kanonai. Atsirado Leono sakramentariumas (IV-V a.), Gelazijaus sakramentariumai (VI-VII a.), Grigaliaus sakramentariumas (VII a.). Visi šie sakramentariumai sudaro dabartinio Romos Mišiolo pagrindą. Romėniškas ritas pasklido Galijoje ir Germanijoje jį primetant Karoliui Didžiajam, tačiau čia šis ritas prisiėmė ir svetimų elementų. XI a. jis sugrįš į Romą jau modifikuotas ir taps dabartine Romos liturgijos forma. Sakramentariumai skiriasi kiekvienoje bažnyčioje, tačiau formulės, kurias jie prideda prie senojo romėniško pamato, randamos gausiuose pavyzdžiuose. Šiuos galima klasifikuoti į šeimas, regijonus ir įtakas.
Analogiškus dalykus galima konstatuoti ir Rytuose. Matoma, kad anaforos pereina iš Antiochijos į Aleksandriją arba bizantiškos anaforos išverčiamos į armėnų kalbą. Rytuose ypatingai svarbi vertėjų užduotis. Būtų klaidinga suprasti Bažnyčias pagal jų išpažįstamą tikėjimą, tarsi jos neturėtų jokių sąsajų. Tad šiuo laikotarpiu liturgijos modeliai yra daugiau adaptuojami ar skolinami nei kuriami. Kūrybinė veikla, bent Vakaruose, pasireiškia tik šalia bendro liturginio vyksmo. Tai privačios tikinčiųjų ar celebranto maldos, sekvencijos ir tt.. Šiame etape pasklinda ir liturginiai traktatai. Kitaip nei patristinės katechezės ar homilijos sueigai, jie jau yra didaktinio pobūdžio, remiasi daugiau knygų kompiliacijomis, nei gyva kalba.
4. Liturginių formuluočių patvirtinimas (XIII-XIV a.)
Kūrimo, po to sąvadų ir adaptacijų etapas užsklęstas XIII amžiuje. Nuo šio laiko liturginiai modeliai įgijo dabartines formas. Vakarietiškame sirų rite ir toliau kuriamos naujos anaforos, tačiau pagrindinė liturgijos struktūra, kaip antai, liturginiai metai, sakramentų apeigos, skaitinių tvarka, liturginės giesmės, jau apibrėžta. Neseni Rytų Kongregacijos leidimai sirų ar chaldėjų apeigų katalikams, remiasi XII-XIII a. rankraščiais, nepridėdami reikšmingų pakeitimų. Vakaruose taip pat aiškiai pasimato formuluočių ir apeigų stabilizavimas. Beveik visur sukuriami „Ordinariumai“, smulkiai aprašantys visų metų pamaldų tvarką. Didieji vienuoliniai ordinai sutvarko savo papročius ir uniformizuoja savo knygas. Romos Kurija pasinaudoja Inocento III (1198-1216) reformatorišku darbu. Jo pontifikalas greitai pasklis, kol nebus pakeistas kitu, kurį sutvarkys Vilhelmas Durandas, Mende vyskupas (1294). Daug prisidėjo mažųjų Brolių ordinas plečiant mišiolus, brevijorius ir Romos apeigyną jų šiuolaikine forma. Brevijorius (lot. breviarum – sutrumpintas, reziumuotas) yra kanoninių liturgijos valandų santrauka. Brevijoriai pasirodo XI-XII a, kai Bažnyčia priverčia kunigus kalbėti oficiumą. Plečiantis elgetaujantiems ordinams, šis paprotys tampa bendras. Būdami kelyje, vienuoliai turėjo rečituoti trumpas viso oficiumo maldas. Šioje knygelėje, sutrumpinta forma, buvo surinkti visi liturginių valandų elementai be muzikinių anotacijų. Kunigai ir vienuoliai prisirišo vis labiau ir labiau prie materialios liturginių valandų formos, tuo tarpu, paprasti žmonės ja bodėjosi ir, nepaisant periodiškų susirinkimo raginimų, labiau linko prie įvairių maldingumo pavidalų.
LITURGIJOS VYSTYMOSI FAKTORIAI
Taigi įvairūs ritai patyrė skirtingas formavimosi stadijas ir galutinę savo formą pasiekė tik po eilės šimtmečių. Kokie faktoriai įtakojo jų vystymąsi ?
1. Bažnyčios augimo dėsnis
Kaip Bažnyčia pamažu turėjo tikslinti savo dogmas ir tobulinti juridinę santvarką, taip ir liturgijoje ji turėjo aiškiau apibrėžti slėpinių esmę. Todėl išganymo ekonomija, anksčiau švęsta sekmadienį ir per kasmetines Velykas, buvo detalizuota liturginiuose metuose. Pagrindinės krikšto apeigos buvo praturtintos parengiamosiomis katechumenato apeigomis. Vienuoliškas gyvenimas reikšmingai prisidėjo tobulindamas valandų liturgijos maldą, himnografiją, giesmes.
2. Vienų Bažnyčių įtaka kitoms
Kaip jau minėta, įvairūs ritai vystėsi priklausomai vieni nuo kitų. Kalėdų šventė įsteigta Romoje, vėliau pasiekė Vakarų ir Rytų Bažnyčias. Tačiau vasario 2 d. šventė ateina iš Rytų. Aleksandrijos liturgija įtakota antiochijos rito. Liturginiai sirų nestorijiečių ir sirų monofizitų metai apima pasirengimą Kalėdoms, kuris egzistuoja dar prieš doktrininį skilimą, įvykusį po Efezo Susirinkimo. Romos įtaka buvo lemiama Vakaruose. Jos knygos pakeitė senas galų ir mozarabų knygas. Kita vertus, Romos liturgija įtakota liturginių knygų, adaptuotų Germanijoje X amžiuje.
3. Išorinės įtakos
Galima išskirti dvi krikščioniškos liturgijos vystymo išorines įtakas. Pirma kilo iš judajizmo, antroji – iš pagonybės. Krikščionių liturgija gimė judėjiškoje aplinkoje ir nenuostabu, kad ji įkvėpta žydiškų tradicijų, ypač sinagogos kulto. Tačiau, susikūrus įvairiems ritams, ryšys su judajizmu nutrūko. Vis dėlto, krikščionybės ir Judajizmo šaltinis tas pat - Senasis Testamentas. Jis ženkliai įkvėpė krikščionišką maldą. Senasis Testamentas įtakojo krikščioniškas apeigas. Kunigų šventimai, patepimai ar aprengimas rūbais buvo paimta simboline prasme. Tačiau simbolinė prasmė tapo materialiu gestu. Patepimas, kaip ir apvilkimas drabužiais buvo priimtas IX a. vyskupo konsekravimo apeigose. Neabejotina, kad bažnyčios dedikacijos apeigos daugeliu atžvilgių semiasi įkvėpimo iš Išėjimo knygos (Iš 29, 12-18).
Krikščioniškas kultas skleidėsi helenistiniame pasaulyje ir turėjo adaptuotis prie šios aplinkos kalbos ir mąstysenos. Kaip jis buvo įtakotas pagoniškų praktikų ? Pirmieji krikščionių rašytojai stengėsi neiti į kompromisą su pagonybe ir veikiau kreipė dėmesį, kas skiria krikščionybę nuo pagonybės. Negalima manyti, kad ankstyvoji krikščionija siekė kuo greičiau sukrikščioninti pagoniškas apeigas. Silpstant pagoniškai grėsmei ir skleidžiantis liturgijai, krikščionybė priėmė kai kuriuos įvairių religijų papročius, kaip antai, palaiminta druska, šviestuvai, smilkalai. Pastebėtina, kad kai kurie iš šių papročių galėjo derėti ir su žydų liturgija. Reikia, kita vertus, atkreipti dėmesį, kaip ir kokiu būdu pagonybė įtakojo krikščionybės praktikas. Kalėdų šventė buvo nustatyta gruodžio 25 d. greičiausiai dėl to, kad konkuruotų su Natalis Invicti, saulės kulto švente. Pagoniškai šventei Bažnyčia siekė priešpastatyti krikščioniškąją, siekiant visiškai skirtingo tikslo. Negalima sakyti, kad Bažnyčia sukrikščionino Natalis Invicti šventę. Ji tiesiog jai priešpastatė kitą šventę. Nureikšminti pagoniškos įtakos nereikia, bet svarbu ir suprasti, kad ši neužima esminių krikščioniško kulto elementų. Bažnyčia pasinaudojo įvairiomis helenistinio pasaulio raiškomis, derančiomis su krikščioniško kulto simbolika, tačiau tos raiškos nekompromitavo naujojo kulto originalumo.
Išdava
Prabėgomis pažvelgus į liturgijos vystymosi etapus iki Tridento Susirinkimo pasimatė, kad liturgijos istorija yra sudėtingas reiškinys. Ji gali būti suprasta tik turint galvoje visus ją formavusius elementus. Ypač svarbu pažinti Rytų bažnyčių apeigas. Jos suteikia visumos vaizdą ir leidžia skirti esminius dalykus nuo antraeilių. Įvairios liturgijos skiriasi savo forma, bet visos liudija tas pačias esmines tiesas ir tą patį išganymo slėpinį. Ši įvairovė parodo Bažnyčios turtingumą. Net studijuojant vieną kurį ritą, svarbu jį lyginti su kitu dėl abipusės įtakos. Kelių ritų supratimas yra svarbus, kad būtų geriau pažintas vienas kuris ritas. Šio rito istorinė evoliucija yra svarbi norint suprasti, kodėl šiandien jis turi būtent tokią formą. Ar tai būtų mišios, krikštas, šventimai ar liturginiai metai, dabartiniai tekstai nėra pilnai aiškūs, jei nežvelgiama į jų šaltinius. Nėra rito, kuris būtų sukurtas iš karto. Vis jie buvo kuriami bėgant amžiams bei saugo žymes laikmečių, per kuriuos ėjo.
br. Lukas Skroblas OSB