Joz 5, 9–12; 2 Kor 5, 17–21; Lk 15, 1–3. 11–32

Brangūs broliai ir seserys, stebinantis ir paradoksalus dalykas: šiandien, gavėnios viduryje, atgailos ir kenčiančio Kristaus sekimo laikotarpio viduryje, liturgija kviečia mus džiaugtis ir linksmintis. Įžangos giesmė ragina mus tai daryti ne kiekvienam atskirai, bet visiems kartu su Jeruzale, su Bažnyčia, su Dievo angelais ir šventaisiais danguje ir su visa žemėje gyvenančia žmonija, kviečiama priimti Viešpaties malonę, gailestingumą ir paguodą.

Ką tik girdėtoje Evangelijos pagal Luką ištraukoje tėvas su visa savo šeimyna irgi džiaugiasi, rengia didelę puotą sugrįžusiam į namus sūnui. Šis tėvas taip pat maldauja nepatenkintą vyresnėlį dalyvauti šventėje ir džiaugtis brolio sugrįžimu ir prisikėlimu: „Reikėjo puotauti ir linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado.“ Įprastinis šio palyginimo pavadinimas yra „Sūnus palaidūnas“. Tačiau geriau jį būtų vadinti dviejų sūnų arba gerojo, gailestingojo tėvo, kurio tikras veidas neatpažįstamas, istorija.

Pagrindinis palyginimo personažas yra, be jokios abejonės, švelnus, be galo dosnus, mylintis tėvas. Neseniai vienas draugas man pasakė, kad aprašyto tėvo elgesys jį apstulbino ir papiktino. Jis aistringai gynė vyresniojo brolio požiūrį sakydamas: Tėvas ne tik viską atleido apgailėtinam neištikimam nieko nevertam jaunesniajam sūnui, nereikalaudamas jokios kompensacijos dėl nuoskaudų ir turto išeikvojimo, bet ir prabangiai šventė jo sugrįžimą, papjaudamas nupenėtą veršį.

Bet jis nevertino ir neatlygino vyresniojo sūnaus pastovumo ir ištikimybės, nes niekada nebuvo davęs „nė ožiuko pasilinksminti su savo draugais“. Mūsų nuodėmės pažymėtame pasaulyje galime tikrai rasti tėvų, kurie nesumaniai augina savo vaikus: vieniems leidžia daryti bet ką ir juos lepina, o iš kitų griežtai reikalauja klusnumo, niekada neatlygindami jų ištikimybės.

Tačiau šiandienio palyginimo tėvas – visai kitoks. Būdamas dosnus ir kantrus jis myli abu savo sūnus vienoda, ištikima ir nesavanaudiška meile. Pradžioje atrodo, kad dviejų vaikų elgesys tėvo atžvilgiu skiriasi. Vienas yra klusnus ir ištikimas, o kitas – ne. Iš tikrųjų abu sūnūs žiūri į tėvą tomis pačiomis akimis. Jo buvimas jų toli gražu nedžiugina, bet atvirkščiai – juos slegia. Jie įsivaizduoja, kad galėtų būti laisvi ir laimingi tik atskirai nuo tėvo. Jie norėtų, kad jis pasitrauktų, dingtų, net numirtų.

O tėvas, vaikų nesuprastas, atmestas ir nuskriaustas, niekada nenustoja jų mylėjęs. Jis nepriekaištauja, bet „visa kantriai pakelia, viskuo viliasi ir visa ištveria“, norėdamas vėl patraukti juos prie savęs. Jėzus mums kalba čia ne apie žmogų, bet apie savo gailestingą dangiškąjį Tėvą, kuris ne tik tobulai myli, bet ir yra Meilė. O tie du sūnus – tai mes. Dievas, būdamas visų gėrybių šaltinis, sukūrė mus ir kviečia mus būti jo šeimos nariais. Jis gali sakyti kiekvienam iš mūsų: „Jeigu tik to nori, tu būsi visuomet su manimi ir visa, kas mano, bus ir tavo.“

Bendrystė su Tėvu – vienintelė vieta, kur mes galime surasti laimės ir džiaugsmo pilnatvę. Kai kurie iš mūsų, kaip jaunesnis sūnus palyginime, buvome kažkada visiškai atitolę nuo Dievo. Nebenorėdami paveldėti visko bendrystėje su Viešpačiu, mes nusprendėme pareikalauti savo paveldėjimo dalies, kad galėtume savavališkai ją valdyti ir joje ieškoti savo malonumų, nebepriklausyti Dievui ir jo išminčiai.

Bet pasaulio gėrybės, jeigu jos yra atskirtos nuo jų dieviškojo šaltinio, anksčiau ar vėliau veda ne į laimę, bet į nuobodulį, nusivylimą ir vergystę. Dievas nieko nebaudžia, bet pati nuodėmė beveik visada neša savyje tam tikrą bausmę. Patyrę tokią bėdą mes suprantame, kad mūsų vienintelė išeitis yra sugrįžimas į tėvo namus. Mes pasiryžtame atgailauti ir tarnauti Dievui, tačiau dar įsivaizduodami jį daugiau kaip griežtą teisingą šeimininką negu kaip tikrą tėvą.

Bet kokia būna mūsų nuostaba, kai Dievas skubiai atbėga mūsų sutikti atviromis rankomis, atidengdamas savo gailestingą veidą? Kiti iš mūsų jau seniai tarnaujame Dievui. Atrodo, kad mums niekada nereikėjo arba nebereikia atsiversti. Tačiau gali būti, kad mes, kaip ir vyresnysis sūnus mūsų istorijoje, tarnaujame tik iš vergiškos baimės, griežtai teisdami kitus silpnesnius brolius, jiems slaptai pavydėdami. Gal mūsų svajonė yra nebendrauti su Tėvu ir jo vaikais, bet linksmintis atskirai su savo išrinktais draugais.

Galime manyti, kad vyresnysis sūnus apie tai visada tyliai svajodavo. Bet kai pamatė tėvo gailestingumą savo jaunesniojo brolio atžvilgiu, jis ėmė atvirai maištauti. Ir vis dėl to tėvas kantriai ragino jį išeiti iš savo egoizmo kalėjimo ir įžengti į savo šeimos džiaugsmą. Brangūs broliai ir seserys, nesvarbu, ar mes esame neseniai atsivertę palaidūnai ar jau seni Dievo tarnai.

Atpažinkime dabar Dievo Tėvo tikrą veidą. Ne, Dievas nėra pavydus tironiškas šeimininkas, kuris norėtų slopinti žmones ir apriboti jų laisvę ir džiaugsmą. Jėzus Kristus, kuris yra mūsų tikras vyriausiasis brolis, siųstas mūsų išgelbėti, mums yra apreiškęs Tėvo meilę ir gailestingumą. Jame ir su juo mes randame laisvės ir džiaugsmo pilnatvę. Tad per šią gavėnią ir per visą savo gyvenimą žemėje drąsiai ir ryžtingai sekime paskui mūsų mokytoją ir brolį Jėzų ir ženkime į mūsų Viešpaties ir Tėvo džiaugsmą. Amen.

T. Grigalius Casprini OSB