(2014 A) Brangūs broliai ir seserys : Šiandienos Šventė nebėra oficialiai laikoma Kalėdų laiko pabaiga. Tačiau primindama prasmingus, šventojo Luko papasakotus įvykius, kurie atsitiko 40 dienų po Jėzaus gimimo, ji sudaro tarsi Kalėdų ir Velykų slėpinių jungiamąją grandį. Ji yra vadinama Viešpaties Paaukojimo, Marijos apsivalymo, susitikimo su Viešpačiu ir Grabnyčių švente, kiekvienam pavadinimui išreiškiant skirtingą šios dienos aspektą. Per Kalėdas mes šventėme Viešpaties įsikūnijimą. Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų. Kartu su piemenėliais ir išminčiais, mes išpažinome Jėzų kaip į pasaulį atėjusią amžinąją Dievo šviesą, Emanuelį, Dievą su mumis.
O dabar, pagal Įstatymo reikalavimus kūdikis Jėzus paaukojamas šventykloje. Tai tarsi jo atpirkimo misijos simbolis ir atvaizdas. Nes jis atėjo į pasaulį pasiryžęs vykdyti Tėvo valią. Jis turėjo aukoti ne gyvulių aukas ir atnašas, bet patį save, savo kūną ir kraują, už mūsų išganymą. Tai jo žemiško gyvenimo tikslas. Šiandien Marija ir Juozapas džiaugsmingai neša savo vienturtį sūnų į Viešpaties namus. Dėl to, kad Jėzus yra pirmagimis, jie turi, pagal Įstatymą atpirkti jį auka. Būdami neturtingi, jie aukoja ne avinėlio, t.y. pasiturinčių žmonių įprastinę auką, bet daug pigesnę, vargšams pakankamą dviejų paukščiukų auką. Iš tikrųjų, Jėzus yra vienintelė, begaliniai turtinga bei tikra auka. Nes jis - Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes.
Senajame Testamente, Abraomas buvo pasiryžęs paaukoti savo sūnaus Izaoko gyvybę, bet paskutinę akimirką Viešpats jam neleido tai padaryti, pakeisdamas sūnaus auką avino paaukojimu. O dabar Marija atneša gyvūnėlių auką vietoje savo Sūnaus. Bet sutikusi Simeoną ji greit supras, kad jos mažas aukos pakaitalas bus tik laikinai priimtas ir kad vėliau ji turės tikrai aukoti savo Sūnų, skausmingai, meile dalyvaudama jo aukoje. Tai buvo tarsi nekaltosios Marijos širdies apvalymas arba praplėtimas. Iki šiol Šventoji Mergelė buvo prisirišusi prie kūdikėlio Jėzaus, mylėdama jį kaip savo Sūnų ir Dievą bei jam tarnaudama visomis savo jėgomis.
O dabar ji ima suprasti, kad jos širdies meilė turės apimti visus žmones, už kuriuos Jėzus paaukos savo gyvybę ant kryžiaus. Iš tikrųjų Simeonas, sutikdamas šventąją šeimą šventykloje, skelbė, kad Jėzus yra ne tik Dievo tautos karalius ir Mesijas, Izraelio garbė, bet ir visų tautų šviesa. Teisusis „Viešpaties varguolis“ puikiai suprato, kad Izraelio tauta buvo išrinkta ne tam, kad ji viena, atskirai, naudotųsi Dievo įsūnystės malone, bet kad per ją, per jos Mesiją, išgelbėjimo šviesa pasiektų visą pasaulį. Simeonas jau matė Kristuje, Viešpaties kenčiantį tarną, kuris bus prieštaravimo ženklu Izraelyje.
Jėzus bus dalies tautos atmestas, jis bus pasmerktas mirties bausme ir nukryžiuotas, ir pati Marija kentės su juo užjausdama, tarsi jos širdis būtų perverta kalaviju. Šitaip Jėzus pasiaukos už pasaulio gyvybę, ir Marija bendradarbiaus su juo išganymo darbe. Simeono pranašystė Marijos neišgąsdino, atvirkščiai, kartu su Juozapu ji stebėjosi tuo, kas buvo kalbama, tyliai ir džiaugsmingai sutikdama visuose dalykuose atlikti Dievo valią. Broliai ir seserys, šiandien švenčiame pašvęstojo gyvenimo dieną.
Prisiminkime, kad Marija ir Juozapas, kartu su šventa našle Ona, yra tarsi to gyvenimo būdo pirmtakai. Kaip krikščionys ir kaip vienuoliai, mes esame visi kviečiami sutikti Kristų šiandien ir kiekvieną dieną jo Mišių aukoje, kur mes gauname Dievo gailestingumą bei malonę sau ir visiems žmonėms. Mes esame raginami praplėsti savo širdies erdvę, kad joje tilptų ne tik mūsų asmeniniai troškimai ir rūpesčiai, bet ir visas Dievo išganymo planas. Laikydami savo rankose uždegtas žvakes, kurios apšvies mūsų mirusiųjų karstus ir kurios simbolizuoja mūsų tikėjimą Kristaus prisikėlimu bei mūsų amžinojo gyvenimo viltį, mes galime aukoti savo kūnus ir savo gyvybę kaip šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą, dėkodami Viešpačiui Jėzui Kristui už jo neapsakomą dovaną. Amen.
T. Grigalius Casprini OSB